Šeimos terapija – tai psichologinės terapijos forma, kuria siekiama išspręsti problemas ir konfliktus šeimoje bei atkurti ryšius tarp jos narių. Jį sudaro krizės š altinio ir būdų, kaip ją įveikti, paieška, o tai turi būti pasiekta per eilę susitikimų, kuriuose dalyvauja tėvai, vaikai ir terapeutas. Kokiais atvejais reikalinga šeimos terapija ir kaip ji atrodo?

Šeimos terapija apimašeimos narių pokalbį su terapeutu apie tarpusavio santykių sunkumus. Remiamasi prielaida, kad šeima yra tarsi susijungusių indų sistema – kai vienam iš namų ūkio narių kyla problemų, jos daro neigiamą įtaką savo artimiesiems, o tai savo ruožtu prisideda prie nesusipratimų ir konfliktų atsiradimo. Šeimos terapijos tikslas – įveikti sunkumus, nustatant konfliktų š altinius, juos įvardijant ir kartu juos sprendžiant.

Šeimos terapija – kada to reikia?

Šeimos terapija rekomenduojama tais atvejais, kai sutrinka santykiai tarp namų ūkio narių, t.y. tarp jų dažnai kyla kivirčai, konfliktai, jie sunkiai atpažįsta savo poreikius, nejaučia ryšio vienas su kitu, jiems trūksta artumo, supratimo, parama . Tai taip pat gali būti naudinga, kai šeima patiria krizę, kurią sukėlė koks nors didžiulis, traumuojantis įvykis, pvz., vieno iš jos narių mirtis, darbo praradimas, išsiskyrimas, skyrybos, aplinkos pasikeitimas ir pan.

Dažniausiai šeimos kreipiasi į terapiją šiais atvejais:

  • kai vienas iš tėvų turi emocinių ir asmenybės problemų, kurios paveikia kitus namų ūkio narius, sukelia jiems dvasines kančias. Pavyzdžiui, tai gali būti motinos ar tėvo priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, asmenybės sutrikimai, nesugebėjimas susidoroti su stresu, emocijomis ir pan.;
  • kai šeimos nariai nepažįsta vienas kito net paprastais reikalais arba nerodo noro susisiekti;
  • kai įtempti santykiai tarp tėvų, pvz., nuolatiniai kivirčai, neigiamai veikia vaikus, todėl jiems kyla ugdymosi problemų;
  • kai tėvai įtaria, kad jų vaikui kažkas negerai, pavyzdžiui, izoliuojasi nuo giminaičių ir draugų, turi blogesnius pažymius mokykloje arba elgiasi kitaip nei įprastai, pvz., yra labiau paslaptingas,santūrus;
  • kai visą šeimą paliečia gyvenimo krizė (pvz., artimo žmogaus mirtis, sunki liga, darbo netekimas, poreikis staigiai pakeisti aplinką) ir jos nariams sunku susitaikyti su nauja situacija. ;
  • kai tėvai pradeda girdėti signalus iš mokyklos, kad vaikas nenori mokytis, vaidina pamokas, konfliktuoja su bendraamžiais, netinkamai elgiasi
Žiūrėkite 10 nuotraukų galeriją

Šeimos terapija – kaip ji atrodo?

Terapijoje turėtų dalyvauti visa šeima, tada jos poveikis bus geriausias. Ją atlieka šeimos terapijoje besispecializuojantis psichologas. Pokalbio metu jis atkreipia dėmesį ne tik į žmogų, kurio elgesys turi įtakos sutrikusiems santykiams šeimoje, bet į visus jos narius. Specialistas stengiasi išlikti neutralus ir nestoti į jokią galimo konflikto pusę. Jo tikslas – ieškoti k altų, bet surasti sprendimą, kuris atitiktų visų susirinkimo dalyvių poreikius ir lūkesčius.

Detalus gydymo planas priklauso nuo pasirinkto terapinio metodo, tačiau dažniausiai jis susideda iš ramaus pokalbio, kurio metu psichologas skatina šeimos narius pasikalbėti apie savo jausmus ir poreikius. Tokiu būdu jis nori rasti neteisingų santykių tarp namų ūkio narių priežastis ir, remdamasis tuo, rasti būdus, kaip išspręsti jų problemas.

Šeimos terapijoje svarbi tiek tėvų, tiek vaikų perspektyva, todėl specialistė abiejų pusių argumentus vertina kaip vienodai svarbius, nesuteikdama pirmenybės suaugusiems.

Susitikimai paprastai trunka 1,5–2 valandas ir vyksta kas 2–3 savaites. Kad šeimoje įvyktų pokyčiai, reikia bent kelių susitikimų, tačiau jų skaičius priklauso nuo terapijos pažangos. Tikrai neturėtumėte tikėtis poveikio iškart po pirmojo susitikimo. Dažniausiai tai yra organizacinio pobūdžio ir pirmiausia naudojama siekiant nustatyti specialistą šeimos situacijoje ir parinkti tinkamą gydymo metodą.

Šeimos terapija – poveikis

Pagrindinis terapijos rezultatas turėtų būti problemos, su kuria šeima atvyko į gydymo centrą, sprendimas. Tačiau yra ir kitų šeimos susitikimų su psichologu privalumų:

  • didesnis jautrumas kitų šeimos narių jausmams ir poreikiams;
  • geriau suprasti savo ir savo artimųjų motyvus;
  • gerinti bendravimą šeimoje – dažniau klausytis, ką sako kitas žmogus, išmokti atvirai kalbėti apie save ir savo jausmus;
  • didinti tėvų ugdymosi kompetencijas ir geriau suvokti savo poreikiusfizinės ir emocinės vaiko problemos.

Šeimos terapija – terapiniai metodai

Kiekviena šeima yra skirtinga ir turi skirtingas problemas. Dėl šios priežasties nėra vieno universalaus terapinio metodo, kuris būtų veiksmingas sprendžiant visus sunkumus, su kuriais dažniausiai susiduria šeimos. Čia yra dažniausiai naudojami:

  • psichoanalitinė šeimos terapija- padeda šeimos nariams atvirai ir lanksčiai atlikti savo vaidmenis. Šiuo tikslu jis stengiasi pakeisti jų elgesį ir mentalitetą, kad jie atsikratytų vidinių konfliktų, baimių ir kompleksų, turinčių įtakos santykiams šeimoje.
  • patirtimi pagrįsta šeimos terapija- padeda didinti šeimos narių jautrumą artimųjų poreikiams ir laužyti griežtus elgesio modelius. Jis pastebi jų individualaus tobulėjimo ir atvirumo patirčiai poreikį. Terapeutas sukuria labai glaudų ryšį su šeima, ją palaiko ir tokiu būdu yra teigiamas pavyzdys.
  • elgesio šeimos terapija- pabrėžia dominuojančio elgesio šeimoje pasikeitimą iš nusikalstamo į naudingą. Tai moko, kaip aiškiai išreikšti savo poreikius, parodyti paramą partneriui ir rasti kompromisus. Siūloma ne visiškai nutraukti dabartinį elgesį, o modifikuoti (pvz., išreikšti save konkrečiau, konkrečiau, o ne „tu man neįdomu“ – „tu manęs neklausei, kaip praėjo mano diena“).

Kategorija:

Psichologija