Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!
Viktorijai 20 metų, ji studijuoja psichologiją Varšuvoje. Ji ilgą laiką jautė, kad nėra laiminga. Iš pradžių ji kreipėsi pagalbos į tėvus, vėliau – į terapeutą, tačiau psichiatro išrašyti vaistai nepadėjo. Ji jautė gailestį ir baimę. Tada ji sužinojo apie vaistams atsparios depresijos egzistavimą.
Marcelina Dzięciołowska: Kaip viskas prasidėjo? Kada pirmą kartą pajutote, kad jums reikia pagalbos?
Victoria Mrozowska:Tai buvo prieš mano aštuonioliktąjį gimtadienį. Ilgą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip. Nuolat buvau prislopintas, liūdnas, psichiškai jaučiausi labai blogai. Vieną dieną tėvams pasakiau, kad noriu apsilankyti pas gydytoją specialistą, kad pamatytų, kas negerai.
Kaip reagavo tėvai?
Tai buvo gana sunkus kelias, mano tėvai negalėjo susitaikyti, kad man kažkas gali būti negerai. Tai juos gana stipriai paveikė, bet jie sutiko. Tada nuėjau pas psichiatrą kitame mieste. Ten išgirdau, kad tai depresija ir iš karto gavau receptą vaistams.
Kokie tai buvo vaistai?
Tai buvo SRRI vaistai.
Kaip šie vaistai jums veikė?
Dažniausiai jie privertė mane jaustis atskirtu nuo pasaulio. Jaučiau, kad tarp mano emocijų ir išorinio pasaulio yra didžiulė siena, ir aš negalėjau jausti jokių emocijų kitiems žmonėms ir pasauliui. Man tai padarė didelę įtaką. Juk vartodama šiuos vaistus vis tiek negalėjau susitvarkyti su savo gyvenimu.
Kas nutiko toliau?
Padariau klaidą – pats jas atidėjau. Tai buvo labai didelė klaida.
Kiek laiko nusprendėte nebevartoti vaistų?
Tai buvo po maždaug 4-5 mėnesių vartojimo.
Jūs sakote, kad tai buvo klaida – koks buvo savaiminio pasitraukimo poveikis?
Iš pradžių nesijaučiau tragiška, bet jokioje priemonėje neturėjau palaikymo, o emocijos tapo dar sunkesnės nei pradžioje. Buvo ir kitų ligų.
Ar grįžote pas psichiatrą?
Taip, prisipažinau, kad nustojau vartoti vaistus, aprašiau simptomus ir pasakiau, kad po jų nesijaučiu gerai. Tada man buvo paskirti kiti vaistai.
Kaip jautėtės po jų?
Tiesą sakant, taip pat blogai, kaip ir po pirmųjų.
Ką jautėte, kai paaiškėjo, kad vaistai neveikia taip, kaip turėtų?
Jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Man kažkas negerai. Maniau, kad vaistai neveikia dėl mano k altės.
Ar jautėte, kad jūsų išgelbėjimo nėra?
Taip.
Jūs k altinate savo pusę. Suprantu, kad tuo metu jūs nežinojote apie vaistams atsparios depresijos egzistavimą?
Tada net neįsivaizdavau, kad egzistuoja vaistams atspari depresija.
Kas nutiko toliau?
Aš pats nenustojau gerti tablečių. Pamenu, tada pradėjau vartoti vaistus nuo kitų ligų. Po kurio laiko psichiatras man pasiūlė terapiją, kuri galiausiai kažką pakeis.
Kokia tai buvo terapija?
Tai buvo vaistams atsparios depresijos gydymas vaistu spravato su esketaminu.
Esketaminas vartojamas į nosį – ar tai tiesa?
Taip.
Ar jautėte skirtumą, kaip jaučiatės pavartoję esketamino?
Tai atėjo palaipsniui. Pastebėjau tokias smulkmenas – labiau noriu veikti, norėjau susitikti su žmonėmis, nuveikti visokius dalykus.
Kaip reagavote į žinią, kad ne jūs esate problema, o tai yra toks negalavimas, kurio vaistai neveikia?
Tam tikra prasme man palengvėjo. Sužinojau, kad yra kažkas, kas gali man padėti, ir tai tikriausiai pasiteisins. Tada man pasirodė, kad tai ne mano k altė, dingo priekaištai.
Depresija gydoma įvairiais būdais – farmakoterapiją patartina taikyti kartu su specializuota terapija. Kaip jums sekėsi?
Kurį laiką nelankiau terapijos. Turėjau tokį pereinamąjį laikotarpį, nes persikėlus gyventi į Varšuvą ieškojau tinkamo specialisto čia vietoje.
Ar vis dar vartojate esketaminą?
Ne, daugiau nepriimu.
Kiek laiko jį naudoji?
Nuo 2022 m. rugsėjo mėn. iki šios vasaros pradžios.
Taigi tai užtruko gana ilgai. Ar esketaminas vartojamas kartą per dieną?
Pradžioje vartodavau du kartus per savaitę – ėjau pas gydytoją dėl esketamino. Vėliau, priklausomai nuo individualios paciento situacijos, vartojama kitaip.
Praėjo nemažai laiko, kai nustojau vartoti vaistą. Kaip sekasi dabar?
Jaučiuosi lyg viskas stabilizavosi, jaučiuosi lyg gyvenu normalų gyvenimą. Kartais būna blogiau, akartais būna geriau, bet esketamino dėka aš galiu normaliai funkcionuoti visuomenėje ir prie viso to prisidėti.
Visi turime geresnių ir blogesnių laikų, svarbu leisti sau tai padaryti. Kartais svarbiausia yra priėmimas. Mūsų pokalbio pradžioje minėjote, kad studijuojate psichologiją – ar studijų krypties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis ir ar tai buvo susiję su tuo, kad patys patyrėte psichikos sveikatos problemų?
Tai iš dalies susiję. Šią kryptį pasirinkau daugiausia dėl to, kad man patinka dirbti su žmonėmis, tačiau taip pat savo pavyzdyje mačiau, kokios sunkios gali būti žmonių problemos ir kad verta padėti tokiems kaip aš.
Turint žinių ir įgūdžių, tikrai lengviau. Juolab kad dabartinėje pandeminėje situacijoje šios psichikos sveikatos problemos paliečia vis daugiau žmonių ir vis stiprėja. Net ir artimiausioje aplinkoje gali pasitaikyti atvejų, kai žmonių, kuriems reikia šios pagalbos. Taip pat minėjote, kad jūsų tėvai negalėjo susitaikyti su tuo, kad taip nutiko ir jums. Kaip tai atrodo šiandien?
Šiomis dienomis mano tėvai palaiko mane visame šiame procese. Jie nori gerai, bet kartais sako ką nors ne taip. Jie neturi pakankamai žinių, jie taip pat yra skirtingos kartos ir kartais sako kažką, kas, jų nuomone, yra gerai. Nepaisant to, jie vis dar dalyvauja mano gydymo procese.
Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie yra tokioje pačioje situacijoje kaip jūsų? Jei kas nors kreipiasi į šią pagalbą ir paaiškės, kad jam nėra jokios terapijos? Nuo ko pradėti? Ką daryti, kai vaistai neveikia?
Visų pirma, nek altinkite savęs, kad klydote. Terapija – ilgas procesas, reikia atidžiai išanalizuoti, kas man tinka, o kas ne. Ši situacija yra labai individuali kiekvienam pacientui. Taip pat nereikia bijoti terapijos proceso. Tam reikia laiko ir atsidavimo. Turite mesti baimę į šalį ir kreiptis pagalbos, nes tikimybė savarankiškai išsisukti iš tokios situacijos yra beveik nulinė. Jums reikia kito žmogaus pagalbos – specialisto, kuris nukreips jus teisingu keliu.
Minėjote, kad jūsų tėvai kartais sakydavo tai, ko ne visai norėtumėte girdėti. Maniau, kad tai gali būti geras patarimas, kaip nesikalbėti su depresija sergančiu žmogumi.
Visų pirma, neatleisk žmogaus, kuris kalba apie tavo problemą. Labai dažnai dalyvaudavau pokalbiuose, kuriuose, kai kalbėjau apie savo nerimą, kažkas man pasakė, kad jam taip pat ir nereikia jaudintis, nes tai praeis, tada jis pakeitė pokalbio kelią.
Aš dažnai su tuo susiduriukad žmonės kritikuoja žmones, kurie depresija sergančiam žmogui sako, kad viskas bus gerai. Mano nuomone, tokie žodžiai yra bet kokia pagalba, nes toks žmogus neturi tiksliai žinoti, kaip elgtis ir ką pasakyti tokioje situacijoje.
Ar naudojote paramos grupes žmonėms, turintiems panašių problemų?
Ne, aš sutelkiau dėmesį į darbą su terapeutu. Aš vis dar tęsiu savo terapiją.
Dėkojame už pokalbį
Apie autorių
Marcelina DzięciołowskaDaug metų su medicinos pramone susijęs redaktorius. Jo specializacija – sveikata ir aktyvus gyvenimo būdas. Privati aistra psichologijai įkvepia ją imtis sudėtingų šios srities temų. Interviu ciklo psichoonkologijos srityje autorė, kurios tikslas – ugdyti sąmoningumą ir laužyti stereotipus apie vėžį. Jis tiki, kad teisinga protinė nuostata gali padaryti stebuklus, todėl konsultuodamasis su specialistais skatina profesines žinias.