Kai tik išeiname į pensiją, prie mūsų durų rikiuojasi anūkų eilė, kuria turime pasirūpinti, nes dar turime daug laisvo laiko. Ar seneliai turi su tuo sutikti, ar gali pasakyti: Ne!?

Mūsų lenkiškoje realybėje gyvenimo ruduo ne visada auksinis. Visi žinome su tuo susijusias problemas.

Tačiau jei turime gerai apmokamą darbą, mokame paskolas, auginame vaikus, artėjanti pensija gali būti siejama su užtarnauto ir ilgai laukto poilsio laiku.

Tada kuriame planus kaip japoniški senbuviai, kad keliausime aplink pasaulį su neatsiejamu fotoaparatu ir tiesiog fiksuosime, fiksuosime, fiksuosime.

Ir tada kiti patenka į mūsų gražią turistinę svajonę. Nes visi aplinkiniai taip pat džiaugiasi, kad pagaliau turėsime laisvo laiko. Ir visi norėtų šį laiką panaudoti tinkamai.

Ar seneliai turi prižiūrėti anūkus – vaikų lūkesčius

Pirmieji į eilę, žinoma, yra mūsų vaikai. Kas nors pagalvos: va, vaikai jau užauginti! Taip, bet dažniausiai vaikai jau turi savo vaikus, o be to – daug pareigų ir nuolatinis laiko trūkumas.

Didelė dalis susituokusių porų nekantriai laukia savo tėvų ar uošvių pensinio amžiaus, nes tiesiog negali visko suspėti. Kartais jie netgi prašo, kad tėvai greičiau išeitų į pensiją, kad pasibaigus motinystės atostogoms galėtų patys grįžti į darbą.

Jei bute ar name telpa kelios šeimos kartos, jei yra vaikai, tėvai ir seneliai, pastarieji beveik automatiškai įtraukiami į švietimo ir organizacinius reikalus

Kuo jauna pora iniciatyvesnė, tuo daugiau pareigų ji palieka savo seneliams. Jei šeima išsiskyrė dėl to, kad jaunikliai jau turi savo vietą, prasideda vadinamasis mėtymas. Vaikas dalijasi savo gyvenimą tarp šeimos namų ir senelių buto.

Todėl nenuostabu, kad vyresni žmonės pasiima vaikus iš darželio ar mokyklos, vaikšto po parką su vežimėliu, atlieka namų darbus su anūkais, o kartais net ateina į mokyklos susirinkimus.

Ar seneliai turi prižiūrėti savo anūkus – pareiga ar geranoriškumas?

Kažkas pasakys: kas čia negerai? Senjorai turi per daug laisvo laiko, jiems niekurneskubėdami, o dėl naujų pareigų jiems bent jau nenuobodžiauja ir jaučiasi reikalingi.

Turbūt dauguma jaunų porų tikrai nemato problemos tokiu būdu pavesti savo tėvams pareigas. Ir dauguma jų tikisi pagalbos iš savo senelių.

Verta paklausti: ar tokie lūkesčiai teisėti? Ar jaunimas turi moralinę teisę perleisti dalį savo pareigų senjorams ar atvirkščiai: ar senjorai turi moralinę pareigą dalyvauti auklėjant anūkus?

Atrodo, kad tokios pareigos nėra. Mes praleidome šešiasdešimt metų mokymosi, darbo, darbų, baimės dėl šeimos ir stengdamiesi, kad ši šeima gyventų maksimaliai darniai. Turi būti akimirka, kai pagaliau galėsime atsipalaiduoti.

Ir jei matome, kad kiti bando mums primesti įsipareigojimus, kurių mes nenorime, galime drąsiai atsisakyti juos priimti. Žinoma, tai nereiškia, kad turime jų nepriimti. Jei jaučiame tam pasiruošę, jei tai mums teikia džiaugsmo, skirkime kuo daugiau laiko savo mylimiems anūkams.

Vienintelis dalykas, kuris šiuo atveju yra svarbus, yra mūsų sprendimas. Tegul jaunimas prašo leidimo mums padovanoti kūdikius, tegul mūsų prašo. Ir tada tikrai jausimės reikalingi ir svarbūs. Po kelių dešimtmečių sunkumų mes tikrai to nusipelnėme.

Taip pat skaitykite: Močiutė - nemokama auklė anūkams? Kaip atsisakyti prižiūrėti anūkus?

Išmintingi seneliai

Jei imasi naujų pareigų, nors apie pensiją saulėtoje Ispanijoje svajojote tik prieš šešis mėnesius, būkite protingi seneliai. Palepinkite savo anūkus, bet nelepinkite jų.

Nepakeiskite jų tėvų ir neginčykite jų valdžios. Ir mėgaukitės akimirkomis, praleistomis su jaunąja karta, nors kartais lūžta stuburas nuo nešiojimo ant rankų, o liežuvis nespės nuo atsakymų į milijonus klausimų. Ir daryk tiek, kiek gali ir nori. Atsiminkite, kad senjorams jums nieko nebereikia.

Ar seneliai turi prižiūrėti savo anūkus – kaip žengti į šešėlį?

O jeigu būtų atvirkščiai? Nes tokių situacijų irgi pasitaiko, ir visai ne retai. Yra senjorų, kurie neįsivaizduoja, kad yra išstumti iš šeimos gyvenimo, nors ir sulaukę poilsio amžiaus. Jie nori būti vis dar aktyvūs, dalyvauti savo vaikų gyvenime ir dalyvauti priimant jaunų žmonių gyvenimo sprendimus bei auginant anūkus.

Toks požiūris gali būti malonus, bet ne visada. Yra jaunų porų, kurios svarbiausiu sau keliamu tikslu laiko savarankišką atžalų auginimą. Nedalyvaujant auklėms, auklėms ar … seneliams. Kas tada?

Deja, kaip senjorai, turime pareigą pasitraukti. Kadangi suteikiame sau teisę atsisakyti primesti mums perteklines pareigas, turime suteikti savo vaikams teisę nuspręsti, kokį kelią pasirinkti. Turime suprasti, kad šis jų sprendimas neprieštarauja mums.

Jie nusprendžia būti nepriklausomi, nes mano, kad tai bus geriausia jų naujajai bendruomenei. Taigi neprieštaraukime jiems, džiaukimės kiekvienu jų pagalbos prašymu, nes tokie prašymai turi ateiti anksčiau ar vėliau.

Ir tada nesakykime tokių klišių kaip: O! Ožka priėjo prie vežimo. Atminkite, kad šie jaunuoliai turi padaryti kiekvieną klaidą, kurią mes jau pažymėjome.

Kategorija:

Geriatrica