Kaip pasikeitė žinios apie venų ligų priežastis ir gydymą? Ką lenkai žino apie flebologiją? Sužinok iš interviu su prof. Walerian Staszkiewicz, Lenkijos flebologijos draugijos, užsiimančios venų sistemos ligomis, prezidentas.
Kokia flebologijos istorija Lenkijoje?
Gydymo istorijavenų ligųyra tokia pat ilga, kaip ir žmonijos istorija. Sunkių komplikacijų, susijusių su lėtinėmis venų ligomis, aprašymai žinomi jau seniai, o gydyti šiuos negalavimus buvo stengiamasi visą laiką.
Veikla daugiausia buvo orientuota į bandymus pašalinti pačius simptomus, kurie buvo sėkmingi ir davė įvairių, ne visada gerų rezultatų. Trombinės komplikacijosvenų varikozėje , vienas iš labiausiai paplitusių lėtinės venų ligos simptomų, buvo gydomos įvairių tipų pjūviais, kraujo nuleidimu, dėlėmis, vietiniais tvarsčiais, kompresais ir kompresais.
Tobulėjant mūsų žinioms, ši procedūra pradėta remtis moksliniais faktais, tyrimais, įrodančiais diagnostinių ir terapinių metodų efektyvumą. Tik tada prasidėjo šiuolaikinėsflebologijosraida, t.y. mokslas apie venų sistemos ligas.
Ką lenkai iš tikrųjų žino apie flebologiją ir lėtines venų ligas?
Atsiprašau pasakyti, kad ne daug. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, venų sistemos ligos, deja, dėstant medicinos studentus gydomos šiek tiek apleistos. Šiai situacijai įtakos turi ir tai, kad lenkai nėra mokomi, kad investuoti į savo sveikatą yra pelninga investicija. Mūsų visuomenė nežino, kad lėtinės venų ligos yra ne tik kosmetinis defektas, o rimta liga.
Šios ligos pavadinimas pasikeitė tik per pastaruosius trejus metus. Prieš tai mes kalbėjome apie lėtinį venų nepakankamumą – tai, kas klasifikuojama daug žemiau problemos sunkumo nei liga. Pažangą flebologijos srityje privertė ir ekonomistai bei sociologai, nes lėtinės venų ligos yra didžiulė ekonominė problema. Europos šalyse šioms ligoms gydyti sunaudojama apie 6-7% viso sveikatos priežiūros biudžeto. Epidemiologija, t.y. ligos plitimas, taip pat įrodo problemos svarbą. Lenkijoje atlikti tyrimai, taip pat duomenys iškitos šalys teigia, kad daugiau nei 40% moterų ir daugiau nei 30% vyrų kenčia nuo įvairių problemų, susijusių su venų sistemos ligomis. Sunkiausios lėtinių venų ligų komplikacijos, tromboembolinės komplikacijos ir veninės kojų opos yra didžiulė socialinė ir ekonominė problema. Veninėmis kojų opomis serga apie 2–2,5 % suaugusių gyventojų ir dažnai serga aktyvūs žmonės. Dėl to jie tampa neįgalūs darbe ir namuose
Sergantys žmonės negali aktyviai dalyvauti įprastame socialiniame gyvenime. Skausmas, sunkumo jausmas ir nuovargis turi įtakos bendrai pacientų savijautai. Kraujo sudėties pokyčiai turi įtakos ir kitų organų darbui. Lėtinė venų liga paliečia visą organizmą, todėl tai ne tik nedidelė žmogaus kūno dalis.
Koks lenkų požiūris į lėtines venų ligas?
Didelė mūsų visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad šią negalią reikia tiesiog priimti. Jie mano, kad su šiais negalavimais nieko negalima padaryti. Kitus pacientus dažnai atbaido progresuojantis ir lėtinis ligos pobūdis. Gydymo poveikis dažnai būna mažesnis nei šių žmonių lūkesčiai.
Ar šeimos gydytojai pasirengę diagnozuoti lėtines venų ligas ir nukreipti pacientą pas specialistus?
Deja, bendrosios praktikos gydytojų išsilavinimas šiuo atžvilgiu yra gana žemas. Lenkijos flebologijos draugija bando tai pakeisti, bet apgailestauju, kad ir pačių gydytojų susidomėjimas nėra per didelis. Kol kas Lenkijoje nebuvo sukurta gera sveikatos apsaugos sistema, kuri suteiktų pacientams ir gydytojams prieigą prie šiuolaikinių žinių. Tačiau nuo pat savo įkūrimo Lenkijos flebologijos draugija stengiasi plėsti gydytojų žinias. Vykdome įvairias konferencijas ir seminarus. Lenkijoje problema yra šiuolaikinės diagnostikos prieinamumas.
Kokie yra akcijos „Serveris dėl venų“ tikslai ir kokia jos prasmė?
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tokios edukacinės akcijos yra labai svarbios ir be galo reikalingos. Vis dar trūksta patikimo medicininio išsilavinimo įvairiose srityse, žinių, kurios būtų perduotos žmonėms prieinama, suprantama forma. Turėtume priversti pačius pacientus domėtis savo sveikata ir laikyti ją svarbia savo gyvenimo dalimi. Tokios socialinės nuostatos priverstų sveikatos apsaugos sistemos organizatorius imtis įvairių sveikatai palankių priemonių. Kita vertus, gydytojai, kurie kasdien bendrauja su pacientais, turi būti jautresni ir žinoti, kaip tinkamai atpažinti grėsmessusiję su venų sistemos ligomis. Jie turėtų žinoti, kas gali būti gydomas pirmojo kontakto biure ir kas turi būti nukreiptas pas specialistą.