Distimija (lėtinės neurozinės kilmės depresijos rūšis) yra viena iš psichikos ligų, kurios metu pacientai patiria depresinę nuotaiką. Distimija yra lėtinė problema, dėl kurios pacientams dažnai sunku gyventi daugelį metų. Pasitaiko, kad distimijos egzistavimą sumenkina ir nepastebi tiek pacientas, tiek jo aplinka. Tačiau verta apsvarstyti problemą, nes yra metodų, leidžiančių efektyviai gydyti distimiją, kurių dėka galima žymiai pagerinti kasdienę pacientų veiklą.

Esantdistimijaivyrauja simptomai, susiję su prislėgta nuotaika – liga priklauso afektinių sutrikimų grupei. Problema taip pat žinoma kaip lėtinė depresija, tačiau šis terminas gali atrodyti ne visai teisingas dėl to, kad grynos distimijos metu simptomai nepasiekia tokio intensyvumo, kad būtų galima diagnozuoti depresiją.

Distimijos problema yra ta, kad ji trunka ilgai. Dėl šios priežasties nemaža dalis pacientų, deja, nesikreipia į specialistus. Pirmieji distimijos simptomai dažniausiai pasireiškia paauglystėje ir ankstyvame pilnametystėje, todėl manoma, kad pacientai iš prigimties ne tokie linksmi.

Distimija yra daug dažniau nei jūs manote. Apskaičiuota, kad rizika susirgti juo visą gyvenimą yra apie 6%. Tarp kovojančių su problema vyrauja moterys – šios lyties atstovams distimija pasireiškia 2–3 kartus dažniau nei vyrams. Priklausomai nuo amžiaus, kai pacientui pasireiškė pirmieji distimijos simptomai, išskiriamos dvi ligos formos: ankstyvoji distimija (simptomams pasireiškus iki 21 metų amžiaus) ir vėlyvoji distimija (pirmieji simptomai pasireiškia po metų amžiaus). 21).

Distimijos priežastys

Kalbant apie distimijos patogenezę, daugelis klausimų lieka neaiškūs, tačiau mokslininkai jau padarė tam tikras prielaidas dėl ligos vystymosi veiksnių. Tarp distimijos priežasčių atsižvelgiama į genetinius veiksnius. Jų vaidmenį lėtinės depresijos vystymuisi gali įrodyti faktas, kad ji dažniau pasireiškia žmonėms, kurie turišeima kenčia nuo emocinių sutrikimų (pvz., depresijos ar distimijos).

Neuromediatorių sistemos sutrikimai nervų sistemoje laikomi biologiniu distimijos pagrindu. Ypatingai atsižvelgiama į serotonino ir norepinefrino koncentracijos sumažėjimą – šią prielaidą gali patvirtinti, pavyzdžiui, tai, kad pacientų, sergančių distimija, būklę galima pagerinti vartojant vaistus, kurie padidina šių medžiagų kiekį. neurotransmiteriai smegenyse. Endokrininė disfunkcija yra dar vienas veiksnys, galintis dalyvauti distimijos patogenezėje. Tarp jų yra problemų su skydliaukės veikla ir pagumburio-hipofizės-antinksčių ašies veiklos sutrikimais.

Kai kuriems pacientams, turintiems polinkį į distimiją, liga pasireiškia spontaniškai, o kitiems problemos atsiradimas yra susijęs su tam tikrais įvykiais. Veiksniai, galintys sukelti distimiją linkusiems asmenims, yra profesinės, šeimyninės ar finansinės problemos, taip pat gyvenamosios vietos pakeitimas ar mylimo žmogaus mirtis.

Be jau minėtų distimijos rizikos veiksnių, pacientams yra ir kitų psichikos problemų – asmenybės sutrikimus galima paminėti kaip sutrikimų, galinčių lemti lėtinės depresijos išsivystymą, pavyzdį

Distimijos simptomai

Lėtine depresija sergantys pacientai kovoja su daugybe su nuotaika susijusių problemų, tačiau gali patirti ir kitų negalavimų. Distimijos simptomai yra:

  • nuolat prislėgta nuotaika,
  • sumažėjęs gebėjimas jausti laimę (vadinamoji anhedonija),
  • nuolatinis nuovargio jausmas,
  • mintys apie pasaulio nesąmones ir tavo paties funkcionavimą,
  • žema savigarba,
  • somatinės problemos, tokios kaip miego sutrikimai (tiek didėjantis lovoje praleistų valandų skaičius, tiek nemiga), valgymo sutrikimai (daugiau valgymas arba atvirkščiai – apetito stoka),
  • dirglumas (šis simptomas ypač būdingas vaikams, sergantiems distimija, jis netgi gali dominuoti esant prislėgtai nuotaikai),
  • sumažėjęs aktyvumas,
  • vengiant socialinių kontaktų,
  • mąstymo lėtumas ir susikaupimo problemos.

Minėti negalavimai gali būti susiję su depresija – kad būtų galima diagnozuoti pacientui distimiją, simptomai neturi būti tokio intensyvumo, kad būtų galima atpažinti depresiją (todėl distimija gali būti pateikiama kaip sutrikimas kurių eiga yra mažiau audringa nei depresija).

Distimijos diagnozė yra dar daugiauišvardytų simptomų buvimas pacientui, bet ir jų buvimo trukmė. Suaugusiesiems lėtinės depresijos diagnozė gali būti nustatyta, kai simptomai išlieka mažiausiai dvejus metus. Diagnozuojant distimiją vaikams ir paaugliams reikalingas kiek kitoks simptomų išlikimo laikotarpis – šioje grupėje simptomai turi tęstis ilgiau nei metus

Distimija yra lėtinė problema, kuri gali tęstis daugelį metų. Per šį laiką pacientas gali patirti ir kitų sveikatos sutrikimų – viena iš galimybių yra depresija. Esant tokiai situacijai, sakoma, kad pacientui yra „dviguba depresija“.

Distimijos gydymas

Nors su šia problema susiję simptomai yra daug ne tokie sunkūs nei tie, kurie susiję su depresija, būklę vis tiek reikia gydyti. Taip yra dėl, be kita ko, su tuo, kad:

  • paciento negalavimai gali labai sutrikdyti jo funkcionavimą praktiškai bet kurioje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, ar profesinės veiklos,
  • žmonių, kenčiančių nuo distimijos, yra didesnė depresijos ir savižudybės rizika,
  • pacientai gali tapti priklausomi nuo įvairių psichoaktyvių medžiagų – būna, kad jie vartoja alkoholį ar narkotikus norėdami (iš tikrųjų tik iš pažiūros) palengvinti simptomus.

Yra du distimijos gydymo būdai: farmakoterapija ir psichoterapija. Lėtinei depresijai gydyti naudojami šie vaistai:

  • serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI),
  • tricikliai antidepresantai,
  • serotonino ir norepinefrino reabsorbcijos inhibitorių (SNRI).

Distimijos gydymas vaistais trunka nuo kelių iki kelių mėnesių. Pacientus reikia įspėti, kad vaisto poveikis vystosi lėtai – paprastai užtrunka apie dvi savaites, kol pasireiškia pirmasis poveikis. Galimas šalutinis terapijos poveikis dažniausiai būna didžiausias šiuo laikotarpiu – jų intensyvumas pamažu nyksta, tačiau jei jis labai stiprus, prieš nutraukdami vaisto vartojimą pasitarkite su gydytoju.

Antrasis distimijos metodas yra psichoterapija. Skirtingi psichoterapeutai rekomenduoja skirtingus distimijos gydymo metodus, vienas iš dažniausiai naudojamų pacientams, turintiems šią problemą, yra kognityvinė-elgesio psichoterapija.

Konkretaus lėtinės depresijos gydymo metodo pasirinkimas priklauso nuo ligos simptomų sunkumo, bet ir nuo bendros konkretaus paciento sveikatos. Psichoterapija, kaip pirmos eilės metodas, ypač rekomenduojama vaikams ir paaugliams, sergantiems distimija. Kartaisfarmakoterapijos ir psichoterapijos derinys gali būti naudingas.

Žiūrėkite 10 nuotraukų galeriją

Kategorija:

Psichiatrija