PATIKRINTAS TURINYSAutorius: Krzysztofas ​​Bialita

Inkstų transplantacija yra veiksmingiausias paskutinės stadijos inkstų ligos gydymas. 2022 metais Lenkijoje iš viso buvo atliktos 749 inkstų persodinimo procedūros. Nepaisant didelio šio gydymo metodo efektyvumo, deja, ne visiems pacientams gali būti persodintas inkstas. Sužinokite apie inkstų persodinimą, kada to padaryti neįmanoma ir kokie gydymo būdai gali būti alternatyva inksto transplantacijai.

Inkstų persodinimasyra geriausias paskutinės stadijos inkstų ligos gydymo metodas. Inkstai yra vienas iš dažniausiai persodinamų organų. Inksto transplantacijos dėka galima visiškai pakeisti sugedusio organo funkciją.

Kokios rekomenduojamos inkstų persodinimo operacijos?

Pagrindinė inkstų funkcija mūsų organizme yra kraujo filtravimas. Inkstai yra savotiškas „sietelis“, kuris atskiria reikiamus kraujo komponentus nuo toksinų ir atliekų. Dėl inkstų darbo su šlapimu iš organizmo gali pasišalinti nereikalingos ar kenksmingos medžiagos.

Inkstų nepakankamumas yra šio organo pažeidimas, dėl kurio sutrinka jo filtravimo funkcija. Kuo sunkesnis inkstų nepakankamumas, tuo jis mažiau efektyviai valo mūsų organizmą nuo toksinų.

Pažangiausia šios ligos stadija vadinama galutinės stadijos inkstų liga. Jei būklė negydoma, ji gali būti pavojinga gyvybei. Organizme kaupiasi toksiški medžiagų apykaitos produktai, kurie gali pažeisti kitus organus

Galutinės stadijos inkstų liga gali išsivystyti dėl įvairių šio organo ligų. Dažniausia suaugusiųjų pažengusio inkstų nepakankamumo priežastis yra diabetas.

Kitos ligos, kurios gali sukelti šią būklę, yra:

  • hipertenzija,
  • glomerulonefritas
  • ir inkstų cistinė liga.

Pažengęs vaikų inkstų nepakankamumas dažniausiai yra šlapimo sistemos apsigimimų pasekmė.

Galutinės stadijos inkstų liga yra indikacija atlikti pakaitinę inkstų terapiją, kuri leidžia pakeisti sutrikusį organą.

Yra dvi pagrindinės gydymo formosinkstų pakeitimas. Pirmoji – dializė, t.y. reguliarus toksinų valymas iš kraujo naudojant specialius prietaisus. Antroji, garantuojanti didesnį paciento gyvenimo efektyvumą ir komfortą, – inksto persodinimas. Kad inkstas būtų sėkmingai persodintas, pacientas turi būti tinkamai kvalifikuotas ir rasti tinkamą donorą.

Inkstų transplantacija dažniausiai atliekama pacientams, kurie anksčiau buvo dializuojami. Kai kuriais atvejais, kai donorą pavyksta rasti pakankamai greitai, vadinama numatoma transplantacija. Tada transplantacija atliekama iki visiško inkstų funkcijos praradimo, prieš pacientui pradedant dializę.

Iki šiol atlikti stebėjimai rodo, kad prieš transplantaciją atliktas geresnis transplantacijos priėmimo greitis ir geresnė paciento prognozė.

Kaip veikia inksto persodinimas?

Inkstų transplantacija yra ilga procedūra, susidedanti iš kelių žingsnių. Pradžioje pacientas yra kvalifikuotas transplantacijai ir atliekama daugybė tyrimų, kad būtų pašalintos bet kokios kontraindikacijos.

Kitas žingsnis – organų donoro paieška. Jį nustačius, atliekama inksto persodinimo operacija. Po procedūros būtini reguliarūs medicininiai patikrinimai ir visą gyvenimą trunkantys vaistai.

Pacientui, paruoštam inksto transplantacijai, reikalinga nuodugni sveikatos analizė. Paciento siuntimo transplantacijai momentas priklauso nuo daugelio faktorių – inkstų funkcijos būklės, ligos eigos iki šiol, bendros sveikatos būklės ir prognozės. Norint gauti transplantacijos kvalifikaciją, reikia atlikti tyrimus, kurie leidžia numatyti su operacija ir tolesniu gydymu susijusią riziką.

Būtina, inter alia, virusologiniai, hormoniniai ir imunologiniai tyrimai. Dažnai jau pasiruošimo stadijoje paaiškėja, kad pacientas negali būti kvalifikuotas inksto persodinimui dėl kontraindikacijų operacijai ar sunkių gretutinių ligų.

Jei pasiseks, pacientas įtraukiamas į laukiančiųjų organų sąrašą. Lenkijoje didžioji dauguma organų gaunami iš mirusių donorų. Atrankos kriterijus (kraujo grupių suderinamumas, tinkamas audinių antigenų panašumas) atitinkančio inksto laukimas gali užtrukti iki kelių metų.

Jei paciento šeimoje randamas suderinamas donoras, transplantacija atliekama nedelsiant. 2022 m. Lenkijoje buvo atlikta 717 mirusių donorų inksto transplantacijos ir tik 31 – gyvų donorų.

Inksto persodinimo operacija apima organo įdėjimą į pilvo ertmęklubo kaulo aukštis. Naujasis inkstas tinkamai prijungtas prie kraujagyslių, kad galėtų pradėti filtruoti kraują. Tada šlapimtakis susiuvamas virš šlapimo pūslės, kad šlapimas galėtų laisvai nutekėti.

Po operacijos inkstai turėtų pradėti veikti per kelias dienas. Pacientui reikia didelių imunosupresinių vaistų dozių, kad būtų išvengta transplantato atmetimo. Laikui bėgant vaistų dozės palaipsniui mažinamos, tačiau tam tikrą jų kiekį pacientas turi vartoti visą likusį gyvenimą.

Imunosupresinis gydymas po inksto persodinimo yra viena iš pagrindinių transplantacijos sėkmės sąlygų. Imunosupresantai slopina imuninės sistemos atsaką, kuris kitu atveju galėtų būti nukreiptas prieš naują inkstą. Jų dėka žymiai sumažėja transplantato atmetimo rizika. Tačiau verta žinoti, kad imunosupresinis gydymas gali sukelti šalutinį poveikį.

Tai, be kita ko, apima sumažiname apsaugą nuo infekcijų ir padidiname tam tikrų vėžio formų riziką. Dėl šios priežasties pacientas, kuriam gali būti persodintas inkstas, neturi turėti kontraindikacijų vartoti imunosupresinius vaistus (įskaitant aktyvias infekcijas ir neoplastines ligas).

Kontraindikacijos inkstų persodinimui

Kontraindikacijos inkstų persodinimui gali atsirasti bet kuriame procedūros etape. Paciento diskvalifikacija gali atsirasti dėl negalėjimo atlikti operacijos ir dėl kontraindikacijų tolesniems gydymo etapams. Akivaizdi kliūtis transplantacijai taip pat yra tinkamo donoro trūkumas.

Kad inkstų transplantacija būtų įmanoma, turi būti pakankamas donoro ir recipiento audinių antigenų suderinamumas, taip pat visiškas kraujo grupių suderinamumas AB0 sistemoje. Inksto transplantacijos kontraindikacija taip pat yra senas recipiento amžius ir trumpa gyvenimo trukmė (mažiau nei 2 metai).

Pacientas, kuriam reikia persodinti inkstą, negali būti priimtas į šį gydymo metodą ankstyvoje kvalifikacijos stadijoje. Ši situacija dažniausiai atsiranda dėl sunkių gretutinių ligų, dėl kurių operacija neįmanoma.

Inksto persodinimo operacija – tai chirurginė procedūra, atliekama taikant bendrąją nejautrą. Yra daug somatinių ligų, kurios užkerta kelią anestezijai arba žymiai padidina perioperacinių komplikacijų riziką.

Dažniausi tokių ligų pavyzdžiai:

  • širdies ir kraujagyslių ligos (širdies nepakankamumas, sunkios aritmijos, išeminė širdies liga),
  • plaučių ligos (dekompensuota astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga),
  • gedimaskepenys
  • arba sunkūs kraujo krešėjimo sutrikimai.

Veiksnys, kuris apsunkina procedūrą ir kartais jos neįmanoma atlikti, gali būti didelis nutukimas (KMI virš 30).

Dauguma aukščiau išvardytų ligų yra lėtinės. Kai kuriais atvejais jie gali būti laikina kontraindikacija. Pavyzdžiui, dėl sunkios ir nekontroliuojamos astmos, sukeliančios kasdienį dusulį, operacija tampa neįmanoma. Daugeliu atvejų optimalus gydymas leidžia kontroliuoti ligą, kad pacientą būtų galima priimti į procedūrą.

Kita inksto transplantacijos kontraindikacijų grupė yra būklės, kurios neleidžia vartoti imunosupresinių vaistų. Imunosupresantai apsaugo nuo transplantato atmetimo, bet kartu silpnina organizmo imunitetą. Dėl šios priežasties jie gali padidinti infekcijų ir vėžio riziką.

Aktyvios bakterinės ir virusinės infekcijos, taip pat vėžys yra kontraindikacijos persodinti inkstus. Tačiau verta žinoti, kad daugeliu atvejų tai yra laikina kontraindikacija.

Tinkamai gydant infekciją paprastai pasiekiama sveikatos būklė, kai galima persodinti inkstus. Tai taip pat taikoma lėtinėms virusinėms infekcijoms, tokioms kaip ŽIV, HBV ir HCV.

Tinkama terapija leidžia kontroliuoti šių infekcijų aktyvumą. Išimtis yra infekcijų (ūminio hepatito B ir C) paūmėjimo būsenos, taip pat sunkios jų komplikacijos (įskaitant AIDS sindromą, kepenų cirozę).

Visos navikinės ligos yra kontraindikacijos inkstų transplantacijai tiek jų metu, tiek iki 2 metų po pasveikimo. Kai kurių vėžio formų atveju po gydymo nutraukimo gali prireikti palaukti iki 5 metų.

Inksto transplantacijos procedūra reikalauja ilgalaikio ir reguliaraus paciento ir medikų komandos bendradarbiavimo. Kontraindikacija šiai gydymo formai gali būti psichinės būsenos, dėl kurių neįmanoma sukurti tinkamo terapinio ryšio.

Pacientui, kuris nesilaiko medicininių rekomendacijų arba nebendradarbiauja gydant, yra didelė transplantato atmetimo rizika.

Pacientams, turintiems psichikos sutrikimų, taip pat priklausomiems nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų, prieš inksto transplantaciją reikalinga psichinė pusiausvyra arba veiksminga priklausomybės terapija.

Inkstų transplantacija – alternatyvūs gydymo metodai

Inkstų transplantacija yra geriausia paskutinės stadijos inkstų ligos gydymo forma. Deja, dėl nepakankamo organų donorų skaičiaus ir kontraindikacijų transplantacijai, ne visipacientas gali gauti naują inkstą.

Kokie gydymo būdai taikomi pacientams, kuriems buvo atimta teisė persodinti inkstus arba kurie turi laukti tinkamo donoro?

Pagrindinė pakaitinės inkstų terapijos forma yra dializė, t.y. mechaninis toksinų valymas iš kraujo. Lenkijoje dvi dažniausiai naudojamos dializės formos yra hemodializė (kraujo filtravimas naudojant specialų prietaisą – dializatorių) ir peritoninė dializė (šiuo atveju filtras yra paciento pilvaplėvė).

Hemodializuojami pacientai turi reguliariai (dažniausiai 3 kartus per savaitę) registruotis į dializės centrą ir ten praleisti kelias valandas. Peritoninės dializės atveju pacientas savarankiškai atlieka procedūrą namuose, kuri leidžia išlikti aktyviems (dirbti, mokytis). Tačiau ši dializės forma reikalauja išsamaus pacientų švietimo ir bendradarbiavimo.

Šiuo metu visame pasaulyje atliekama daug klinikinių tyrimų dėl naujų galutinės stadijos inkstų nepakankamumo gydymo metodų. Viena iš tyrimo krypčių yra vadinamoji nešiojamasis dirbtinis inkstas (WAK – nešiojamasis dirbtinis inkstas).

Tai specialūs dializės aparatai, tačiau nešiojami ir daug mažesni nei standartiniai dializatoriai. Tyrimais siekiama sumažinti prietaiso matmenis ir įvertinti ilgalaikį jų poveikį gydymo rezultatams.

Dar viena perspektyvi tyrimų kryptis – eksperimentai naudojant kamienines ląsteles. Jų tikslas – atkurti inkstų nepakankamumą ir atkurti jų funkcijas naudojant kamienines ląsteles, gautas iš vaisiaus vandenų.

Iki šiol laboratorinėmis sąlygomis atliktų tyrimų rezultatai yra daug žadantys. Kituose klinikinių tyrimų etapuose bus siekiama įvertinti šio gydymo metodo saugumą ir veiksmingumą gyvo žmogaus organizme.

Kategorija:

Urologija ir nefrologija