Imunoterapija – tai imuninės sistemos moduliavimo metodas, naudojamas ligų profilaktikai ir gydymui. Imunoterapija, be kita ko, naudojama esant alergijai, ugdyti toleranciją tam alergenui. Be to, imunoterapija buvo pritaikyta autoimuninių ligų gydymui ir transplantacijai. Jis taip pat vis dažniau naudojamas vėžio gydymui. Patikrinkite, kas yra imunoterapija.

Imunoterapijasusideda iš dirbtinio moduliavimo – stimuliavimo ( imunostimuliacijos ), mažinimo ( imunosupresija ) arba rekonstrukcija ( imunorekonstrukcija ) – natūralus organizmo imunitetas profilaktikos ir gydymo tikslais. Imunoterapija buvo naudojama daugelio ligų vystymosi prevencijai (imunizacija) ir priežastiniam alergijų gydymui (desensibilizacija). Be to, jis naudojamas infekcinėms ligoms, tokioms kaip difterija, stabligė (seroterapija), autoimuninėms ligoms (kurių metu organizmas puola pats save) gydyti ir transplantacijai. Imunoterapija taip pat yra vienas iš vėžio gydymo metodų.

Imunoterapijagali būtispecifinė( tikslinė ), t.y. nukreipta į konkretų tipą ląstelės, su kuriomis reikia kovoti, irnespecifinės(nespecifinės), kurios stimuliuoja imuninę sistemą, kad bendrai veiktų geriau. Taip pat skirstoma į vietinę imunoterapiją (taikoma vienai kūno daliai) arba kompleksinę (taikoma visam kūnui).

Alergenų imunoterapija, t.y. desensibilizacija

Alergenų imunoterapija, t. y. desensibilizacija, yra skirta tam tikram alergenui arba alergenų grupei. Tai reiškia, kad tam tikrą laiką, tam tikrais intervalais, palaipsniui didinamos alergeno ar kelių alergenų dozės, siekiant pakeisti organizmo atsaką į šį alergeną ir sukelti jam toleranciją. Desensibilizacijos metu antikūnų, atsakingų už alergiją, gamyba palaipsniui mažėja. Tokiu būdu įjautrinimą galima pašalinti arba bent jau palengvinti jo simptomus (nors kai kuriems žmonėms desensibilizacija gali neturėti jokio poveikio).

Poliežuvinė vakcina yra saugus būdas gydyti vaikų alergijas

Alergenų imunoterapija – poliežuvinis desensibilizavimas

Š altinis:Lifestyle.newseria.pl

Imunoterapija gydant vėžį

Viena iš vėžio imunoterapijos rūšių yra aktyvi imunoterapija, kurios tikslas – paskatinti imuninę sistemą kovoti su vėžiu. Šiuo atveju naudojamos naviko vakcinos, kurios apima specialiai paruoštas naviko ląsteles (gautas iš paciento) arba naviko antigenus. Iki šiol buvo sukurtos dvi vakcinos nuo vėžio – nuo ​​melanomos ( Melacinas)ir nuo gaubtinės žarnos vėžio(OncoVAX).

Savo ruožtu pasyviosios vėžio imunoterapijos atveju naudojamos vakcinos, kuriose yra antikūnų (dažniausiai monokloninių antikūnų), nukreiptų prieš specifines neoplastines ląsteles.

Priešingai, nespecifinė vėžio imunoterapija susideda iš vaistų (citokinų, pvz., interferono), kurie jiems jautrina naviką, slopina vėžinių ląstelių augimą ir aktyvina imuninės sistemos ląsteles.

Tačiau moderniausias vėžio imunoterapijos metodas yra molekulinė taikinio terapija. Tai apima vėžio ląstelių antigenų nustatymą ir antikūnų prieš jas, kurie jungiasi su tais specifiniais antigenais, gamybą. Tokiu būdu slopinamas naviko augimas.

Imunosupresija po transplantacijos ir daugiau

Viena iš imunoterapijos rūšių yra imunosupresija, t.y. dalinis arba visiškas organizmo antikūnų ir imuninių ląstelių gamybos slopinimas, kai jų poveikis gali būti žalingas organizmui. Tam tikslui vadinamieji imunosupresantai (dažniausiai imunosupresantai).

Imunoterapija daugiausia naudojama sergant autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas ar alopecija. Šiuo atveju imuninei sistemai „nutildyti“ naudojami imunosupresantai, tokie kaip gliukokortikosteroidai, alkilinantys vaistai (ciklofosfamidas, chlormetinas), antimetabolitai (metotreksatas, azatioprinas), ciklosporinas A ir mikofenolato mofetilas. Šie vaistai slopina imuninės sistemos nepakankamą atsaką į savo audinius.

Savo ruožtu transplantacijos atveju atliekama imunosupresinė procedūra, kurią sudaro visiškas imuninių ląstelių sunaikinimas naudojant spinduliuotę arba farmakologines priemones. Šio tipo procedūra skirta apsisaugoti nuo transplantato atmetimo (yra rizika, kad organizmas persodintą organą traktuos kaip svetimkūnį ir bandys su juo kovoti).

Tačiau po imunosupresinės procedūros organizmas netenka imuninės sistemos ląstelių, todėl padidėja patogenų atakos ir vystymosi rizikainfekcija. Štai kodėl persodintas asmuo turi likti steriliomis sąlygomis. Tačiau dažnos infekcijos nėra vienintelis šalutinis imunosupresijos poveikis. Jo naudojimas taip pat susijęs su padidėjusia piktybinių navikų ir širdies bei kepenų pažeidimo rizika, kuri taikoma ne tik žmonėms po transplantacijos.

Kategorija:

Imuninė sistema