Antibiotikų terapija yra būdas kovoti su mikroorganizmų sukeliamomis ligomis. Supažindinimas su medicina buvo didelis proveržis medicinoje. Deja, dėl per didelio antibiotikų vartojimo bakterijos tampa jiems atsparios, todėl gydymo efektyvumas mažėja. Dėl šios priežasties būtina racionaliai vartoti antibiotikus ir nuolat dirbti su naujais vaistais.

Antibiotikų terapijayra infekcijų gydymo metodas naudojant antibiotikus, t. y. medžiagas, veikiančias prieš mikroorganizmus. Tai visų pirma apie bakterijas, nors kai kurios iš jų taip pat turi antiprotozolių savybių.

Iš pradžių šiai grupei priklausė biologinės kilmės junginiai, kuriuos gamina bakterijos ir paprasti grybai. Šiuo metu antibiotikai taip pat apima pusiau sintetinius ir sintetinius narkotikus.

Antibiotikų terapijos metu naudojamos medžiagos naikina arba slopina bakterijų dauginimąsi. Šis metodas veiksmingas tik nuo šių mikroorganizmų sukeliamų ligų. Todėl antibiotikų vartojimas sergant virusinėmis infekcijomis, pavyzdžiui, gripu, yra neveiksmingas. Toks netinkamas gydymas gali net pabloginti paciento būklę dėl suvartotų medžiagų toksiškumo

Žodis „antibiotikas“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „priešingas gyvybei“. Šis pavadinimas apibūdina šių medžiagų funkciją gamtoje. Įvairūs mikroorganizmai gamina toksiškas chemines medžiagas, kovodami su konkurencija. Tai būtent antibiotikai, t.y. medžiagos, nukreiptos prieš bakterijų ar pirmuonių gyvybę. Žmogus naudoja šias chemines medžiagas gydydamas antibiotikais infekcijoms gydyti.

Antibiotikų terapija – ankstyvosios dienos

Antibiotikų terapija buvo metodas, naudojamas šimtmečius. Žmonija naudojo grybelių gaminamų medžiagų gydomąją veiklą prieš bakterijas. Įdomu tai, kad to meto mokslininkai neturėjo jokių žinių apie mikroorganizmų egzistavimą.

Tokios terapinės praktikos pavyzdys yra tetraciklino turinčio alaus naudojimas senovės Nubijoje maždaug 350–500 m. prieš Kristų. Be to, liaudiškas pelėsinės duonos naudojimo būdas žaizdoms tvarstyti yra pagrįstas antibiotiniu pelėsių produktų aktyvumu.

Pirmamokslininkas, tiesiogiai dokumentavęs pelėsių naudojimą gydant infekcijas, buvo Johnas Parkinsonas (1567–1650).

Antibiotikų terapija. Penicilino atradimas – šiuolaikinės antibiotikų terapijos pradžia

Šiuolaikinė antibiotikų terapija prasidėjo 1928 m., kai Flemingas atrado peniciliną. Mokslininkas pastebėjo, kad atsitiktinai laboratoriniame lėkštelėje išaugęs pelėsinis grybas stabdo Staphylococcus aureus bakterijų dauginimąsi. Vėlesniais metais mokslininkui pavyko išskirti už šį reiškinį atsakingą veikliąją medžiagą. Jis buvo vadinamas penicilinu ir buvo pradėtas naudoti medicinoje kaip pirmasis antibiotikas. Tačiau tai įvyko tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nes grynos veikliosios medžiagos kristalizacija mokslininkams buvo labai daug laiko reikalaujantis procesas.

Samas Flemingas tvirtino: „Peniciliną gamino gamta, tik aš jį atradau“

Visi pradžioje įvesti antibiotikai buvo natūraliai gamtoje esančios medžiagos. Pirmaisiais dešimtmečiais po jų atradimo jie buvo laikomi stebuklingais vaistais, kurie visiems laikams išspręstų bakterinių infekcijų problemą. Dėl jų veiksmingumo ir prieinamumo taip pat buvo piktnaudžiaujama.

Šeštajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad mikroorganizmai gali įgyti atsparumą antibiotikų veikimui. Nuo to momento prasidėjo kova su atsparumo antibiotikams problema.

Antibiotikų terapija – kas tai?

Antibiotikų terapija naudojama bakterinėms infekcijoms gydyti arba jų profilaktikai. Kartais jis taip pat naudojamas kovojant su pirmuoniais.

Norint pradėti gydymą antibiotikais, būtinas apgalvotas gydytojo sprendimas. Niekada neturėtumėte vartoti antibiotikų savarankiškai, pvz., jei po neseniai sirgusios ligos atsirastumėte senų vaistų paketų.

Daugeliu atvejų vaistai pasirenkami atsižvelgiant į paciento simptomus, neatliekant kruopštaus laboratorinio tyrimo, siekiant nustatyti infekcijos tipą.

Esant tokiai situacijai, gydytojas dažniausiai paskiria plataus spektro antibiotiką, t.y. tokį, kuris veikia prieš daugelį skirtingų bakterijų padermių. Šis antibiotikų terapijos tipas vadinamasempirine terapijadėl to, kad jis pagrįstas matomais simptomais.

Tačiau veiksmingiausias gydymas yra įmanomas atlikus atitinkamus laboratorinius tyrimus, parodančius infekciją sukeliančio mikroorganizmo tipą. Tokie tyrimai dažniausiai atliekami dėl recidyvuojančių ligų. Tokiais atvejais gydytojas paskiria siauro spektro antibiotiką, t. y. tokį, kuris veikia tik prieš tam tikras bakterijas.

Toks patogeno nustatymas yra nepaprastai svarbus, nes padeda sumažinti antibiotikų terapijos išlaidas ir toksiškumą. Kitas šio metodo pranašumas yra tai, kad jis sumažina atsparumo vaistams atsiradimo riziką.

Profilaktinė antibiotikų terapija

Yra situacijų, kai antibiotikai naudojami kaip prevencinė priemonė. Tačiau šie vaistai didžiąja dalimi yra toksiški, todėl vengiama naudoti antibiotikus kaip bakterinių infekcijų profilaktikos formą.

Kita tokio gydymo problema yra didelė atsparumo atsiradimo rizika.

Paprastai antibiotikai skiriami tik kaip prevencinė priemonė didelės rizikos grupėms, pavyzdžiui, žmonėms su silpna imunine sistema. Pavyzdžiui, ŽIV užsikrėtusių žmonių pneumonijos prevencija.

Antibiotikų terapija taip pat taikoma profilaktiškai chirurgijoje, siekiant išvengti infekcijų. Šis metodas taip pat taikomas odontologijoje dėl bakterijų patekimo į kraują pavojaus. Tokios situacijos atsiradimas gali sukelti infekcinį endokarditą.

Antibiotikų terapija – vaistų vartojimo būdai

Yra daug skirtingų antibiotikų vartojimo būdų. Dažniausiai šie vaistai vartojami per burną. Sunkesniais atvejais, ypač sergant sisteminėmis infekcijomis, šias medžiagas galima suleisti.

Antibiotikų terapija gali būti taikoma ir lokaliai, kai lengvai pasiekiama infekcinė zona, leidžianti naudoti gydomąją medžiagą. Akių lašų, ​​vartojamų sergant konjunktyvitu, atveju kalbame apie vietinį naudojimą. Antibiotikas taip pat lašinamas lokaliai į ausį užsikrėtus.

Vietinė antibiotikų terapija taip pat yra viena iš tam tikrų odos ligų gydymo būdų. Geras tokios bakterinės ligos pavyzdys – populiarūs spuogai. Jis taip pat gali būti gydomas geriamaisiais antibiotikais, tačiau vietinis vartojimas mažiau apsunkina organizmą.

Vietinio antibiotiko naudojimo pranašumas yra didelės ir nuolatinės gydomosios medžiagos koncentracijos gavimas infekcijos vietoje. Tuo pačiu metu sumažėja sisteminis toksiškumas, o tai reiškia, kad vaistas neapkrauna sveikų audinių.

Tačiau ši gydymo forma turi tam tikrų trūkumų. Šios formos antibiotiką sunku tiksliai dozuoti, todėl pacientas gali vartoti per dideles arba per mažas vaisto dozes. Taip pat yra vietinių padidėjusio jautrumo reakcijų arba kontaktinio dermatito rizika.

Antibiotikų terapijos trūkumai

Dažna susijusi problemavartojant antibiotikus yra viduriavimas. Tai yra žarnyno floros rūšinės sudėties, t. y. probiotinių bakterijų, gyvenančių mūsų virškinimo sistemoje, sutrikimo pasekmė. To pavyzdys yra per didelis patogeninių bakterijų, tokių kaip Clostridium difficile, dauginimasis. Antibiotikų terapija taip pat gali neigiamai paveikti makšties florą. Dėl to atsiranda intymių infekcijų, kurias sukelia per didelis Candida genties mielių augimas.

Šio tipo problemų, susijusių su antibiotikų terapija, prevencijos metodas yra profilaktinis probiotinių preparatų naudojimas. Juose yra naudingų bakterijų, kurios papildo antibiotikų daromą žalą.

Gydymo šalutinis poveikis taip pat gali atspindėti individualias vartojamo antibiotiko farmakologines ar toksikologines savybes. Taip pat gali kilti problemų, susijusių su individualiomis paciento savybėmis. Kalbama apie gydymo pasekmes, tokias kaip padidėjęs jautrumas ir alerginės reakcijos.

Svarbiausias su antibiotikų terapija susijęs šalutinis poveikis yra:

  • pykinimas
  • karščiavimas
  • alerginės reakcijos
  • fotosensibilizacija (šviesos sukelta toksinė reakcija į antibiotikus)
  • anafileksja
Apie autoriųSara Janowska, farmacijos magistrėLiublino medicinos universiteto ir Biotechnologijos instituto Balstogėje farmacijos ir biomedicinos mokslų srities tarpdalykinių doktorantūros studijų doktorantė, Liublino medicinos universiteto farmacijos studijų absolventė, kurios specializacija yra augalų medicina. Magistro laipsnį įgijo apsigynusi farmacinės botanikos krypties baigiamąjį darbą apie dvidešimties rūšių samanų ekstraktų antioksidacines savybes. Šiuo metu savo moksliniame darbe jis užsiima naujų priešvėžinių medžiagų sinteze ir jų savybių vėžinių ląstelių linijose tyrimu. Dvejus metus ji dirbo farmacijos meistre atviroje vaistinėje.

Skaityti daugiau šio autoriaus straipsnių

Kategorija:

Sveikata