Antigenas yra medžiaga, kuri skatina organizmo imuninę sistemą gaminti antikūnus, tačiau tai labai plati sąvoka. Antigenas gali būti vienas b altymas arba visa bakterija. Kokie yra antigenų tipai ir savybės?

Antigenasyra medžiaga, kuri, patekusi į organizmą, sukelia imuninę reakciją, kurią sudaro limfocitų dauginimasis ir specifinių antikūnų susidarymas

Antigenai turi įvairią cheminę struktūrą – tai gali būti angliavandeniai, b altymai, lipidai ir net nukleorūgštys.

Jie pasižymi tokiomis savybėmis kaip imunogeniškumas, t. y. gebėjimas sukelti specifinį imuninį atsaką vienas prieš kitą, ir antigeniškumas, t. y. gebėjimas specifiškai prisijungti prie imunoglobulinų ir T-limfocitų receptorių.

Nuolatiniai ir nenutrūkstami antigenai

Antigenai gali būti skirstomi į nuolatinius ir nepertraukiamus. Ištisinių antigenų atveju b altymo antigeno aminorūgštys, kurios liečiasi su antikūnu, yra viename b altymų grandinės segmente.

Tačiau nepertraukiamų antigenų atveju b altymo antigeno aminorūgštys b altymų grandinėje yra išdėstytos viena nuo kitos.

Mažos ir didelės molekulinės masės antigenai

Dėl molekulės dydžio antigenai gali būti skirstomi į mažas ir dideles molekules. Pastarajame gali būti daug fragmentų, kuriuos suriša antikūnai.

Jie vadinami epitopais arba antigeniniais determinantais.

Jie yra mažiausias antigeno vienetas, kurį gali atpažinti antikūnas arba ląstelės receptorius. Be to, jie gali būti surišti su vienodo arba skirtingo specifiškumo antikūnais.

Jie gali sukelti tiek silpną, tiek stiprų imuninį atsaką, priklausomai nuo amžiaus, sveikatos ir genetinės sudėties.

Nuo užkrūčio liaukos priklausomi ir nuo užkrūčio liaukos nepriklausomi antigenai

Tarp antigenų taip pat yra nuo užkrūčio liaukos priklausomų ir nuo užkrūčio liaukos nepriklausomų antigenų. Reaguojant į nuo užkrūčio liaukos priklausomus B antigenus, jiems reikia T pagalbinių limfocitų pagalbos, kad susidarytų antikūnai.

Priešingai, norint gauti atsaką į nuo užkrūčio liaukos nepriklausomus antigenus, nereikia T limfocitų pagalbos, kad susidarytų antikūnai.

Čia verta paminėti, kad kuo didesnė antigeno molekulė, tuo lengviau paskatinti antikūnų prieš ją gamybą. Taip pat mažiau tirpios antigeno formos sukelia daug stipresnį imuninį atsaką nei tirpios formos.

Įdomu tai, kad mažos molekulinės masės dalelės gali veiksmingai paskatinti antikūnų gamybą tik tada, kai jos susijungia arba spontaniškai prisijungia prie didesnių molekulių.

Hapteny

Taip pat yra antigenų, kurie gali specifiškai prisijungti prie imunoglobulinų ir T ląstelių receptorių.

Tai vadinami haptenais ir yra labai mažos molekulės – pavienių antigeninių determinantų dydžio.

Gebėjimas sukelti specifinį imuninį atsaką vienas prieš kitą (gaminti antikūnus), t. y. jie įgyja imunogeniškumą tik prisijungę prie didesnės molekulės (nešiklio), kuri gali būti, pavyzdžiui, b altymas.

Šioje situacijoje B limfocitai, reaguodami į hapteną, prijungtą prie nešiklio, atpažįsta hapteną, o pagalbinė ląstelė atpažįsta b altymo nešiklį.

Kategorija:

Imuninė sistema