Kalbėtis su žmogumi, ką tik patyrusiu tragediją, sunku. Ar norite padėti, palengvinti, bet nežinote, kaip tai padaryti?

Kančia sukelia užuojautą, bet kartu ir bauginimą, bejėgiškumą ir baimę. Kartais vengiate bendrauti su žmonėmis, kurie išgyvena tragediją. Bijote, kad nepatogiu žodžiu sukelsite nemalonumų ar skausmo. Taigi gerai mokėti kalbėtis su traumą patyrusiais žmonėmis. Visų pirma, verta žinoti klaidas, kurias dažniausiai darome.

Neversk savęs guosti

Dažniausia klaida yra bandymas per greitai paguosti kenčiantįjį. Emocinę paramą ir psichologinę pagalbą įsivaizduojame pagal neatidėliotino gelbėjimo modelį. Tačiau siela veikia kitaip nei kūnas, o per greitas komfortas daro žalą, o ne naudą. Įsivaizduokite, kad mažam vaikui jo mylimas šuo įbėga į ratus, o tėvai bando numalšinti jo verksmą sakydami: „Nesijaudink, mes nupirksime tau naują…“. Motina, kurios vaikas mirė, nenori, kad kas nors iš jos atimtų skausmą. Priešingai, jis paguodą gali suvokti kaip kažką blogo, kažką ne vietoje. Ir čia yra išminties, nes jei po tragedijos per greitai save guodžiame ir bėgame nuo kančios, skausmas mūsų tikrai nepalieka. Praeis metai ir jis grįš stipresnis. Be to, psichologai išsiaiškino, kad tokios nuslopintos, „užšaldytos“ kančios tampa įvairių psichikos sutrikimų š altiniu, turi pražūtingą poveikį organizmui, taip pat palengvina somatinių ligų, tokių kaip vėžys, vystymąsi.

Tiesiog būk

Taigi ką daryti, kai kas nors patyrė tragediją? Pirmą akimirką svarbi konkreti, apčiuopiama pagalba sprendžiant konkrečius reikalus. Dažnai žmonės negali to padaryti po tragiško įvykio. Kalbant apie psichologinę pagalbą, artimiesiems šioje pirmoje fazėje nereikia sakyti jokių konkrečių dalykų. Kai kurių tragedijų negalima „pasaldinti“. Tačiau svarbu būti su kenčiančiu žmogumi. Žinojimas, kad nesate vienas su savo skausmu, yra didžiulė pagalba. Palydėti kam nors kenčiantį skausmą yra sunkus reikalas – po traumos seka visos nemalonios emocijos, tokios kaip neviltis, skausmas, apgailestavimas, pyktis, baimė, dažnai neapykanta, neteisybės ir k altės jausmas – o jų išraiška kartais būna dramatiška. Tačiau jei sugebame išklausyti ir priimti tai, ką kažkas patiria, mes jam padedame. Tai ypač svarbu pirmajame etape po patirtiestrauma.

Tipinės reakcijos po traumos:

  • Pirmasis instinktas yra netikėjimas ir neigimas.
  • Tada (kartais net po savaitės) atsiranda pyktis, sielvartas prieš pasaulį, pyktis prieš Dievą, neviltis ir pan.
  • Kitas etapas yra sielvartas, gedulas ir depresija – suirimas, depresija, apatija.
  • Priėmimas ir susitaikymas su likimu gali pasirodyti tik pabaigoje.
Verta žinoti

Auksinės paramos taisyklės

  • Jei norite padėti, paskirkite tam tinkamą vietą. Pokalbis apie kančią neturėtų vykti bet kur, pvz., koridoriuje.
  • Rezervuokite laiką pokalbiui. Jei tai trunka per ilgai (pvz., ilgiau nei 2 valandas), verta jį sustabdyti, pvz.: „Grįžkime prie to rytoj, gerai?“. Svarbiausia klausykite, mažiau kalbėkite.
  • Neskubėkite tai palengvinti. Leiskite kitam žmogui patirti kančią, bet nemaitinkite jos.
  • Nekalbėk sunkiai. „Pasiimk, nesiterikuokite“, „Taip atsitinka ir kitiems žmonėms“ ir pan. Kad vėliau pagerėtų, būtina patirti kančią ir skausmą.
  • Būkite empatiški, bet neleiskite, kad šie jausmai jus užplūstų.
  • Būkite atsargūs patardami. „Kad nustotų verkti, tu turi…“, „Jei nori nustoti kentėti, tada…“. Patarimas nebūtinas, svarbiau užduoti klausimus, išklausyti atsakymus ir galbūt teikti pasiūlymus
  • Parodykite gerumą. Tai ne visada atneša palengvėjimą, bet tikrai nepakenks.
  • Apsvarstykite konkrečią realią pagalbą. Žmonės po tragiškos patirties dažnai negali imtis įprastos veiklos, susitvarkyti reikalingų reikalų ir pan.

Kita dažnai daroma klaida yra pernelyg empatiška. Stengiamės parodyti maksimalią atjautą, būna, kad tapatiname save su kito žmogaus tragedija. Toks „susiliejimas“ su kito žmogaus kančia ir jo jausmų išgyvenimas su juo jam visiškai nepadeda. Per daug užuojautos blaško dėmesį dviem būdais. Kenčiantis žmogus gali jausti, kad jo skausmas ką nors „užkrėtė“ ir įskaudino, o tai slopina polinkį dalytis juo su kuo nors. Psichologai taip pat nustatė, kad pernelyg užjaučiantys žmonės dažnai elgiasi asocialiai – užuot padėję, ima sutelkti dėmesį į savo emocijas. Kenčiančiam žmogui reikia supratimo, bet jį neša žmonės, kurių ši kančia patys neužgožia. Tada svarbu atsiremti į stiprų žmogų.

Pabandykite suprasti

Žmonės patiria labai individualius dramatiškus įvykius. Jei norime padėti kitam žmogui, pirmiausia turime suprasti jo patirties specifiką. Skausmo fazėje žmonėms to reikiakitų buvimas. Tačiau apgailestavimo fazėje vien buvimo neužtenka. Šiame etape svarbu atidžiai klausytis, užduoti klausimus ir užjausti. Tuomet reikia ir diskusijos bei gebėjimo parodyti kitas įvykio puses, į kurias kenčiantis dažnai nekreipia dėmesio. Šiuo metu taip pat yra vietos dvasinei paramai. Tai liečia ne tik religijos dalykus, bet ir pokalbį apie gyvenimo prasmę, tikslą, savo vietą žemėje ir ateities planus. Kančia verčia žmones susidurti su savo dabartine pasaulio vizija. Daugelis psichologų mano, kad tragedijos įtakoje dažnai tampame geresni – brandesni, išmintingesni ir atsakingesni. Tačiau su sąlyga, kad patirsime savo skausmą ir apmąstysime jį. Be to, pokalbiai su kitais žmonėmis yra labai naudingi. O tai yra artimųjų užduotis: atjauta, dialogas, požiūrio keitimas. Tai palengvina kenčiantįjį, suteikia vilties ateičiai ir po kurio laiko leidžia susitaikyti su savo žiauriu likimu.

mėnesinis "Zdrowie"

Kategorija:

Psichologija