Mirtis ištinka visus, taip pat ir artimiausius. Liūdėti yra labai individualu. Tačiau yra keletas gana būdingų mechanizmų, kaip reaguoti į staigų psichologinį sukrėtimą po žinios apie netikėtą mylimo žmogaus mirtį. Ir tai neatsižvelgiama į tai, ar įvykis susijęs su vienu ar keliais žmonėmis, ar susijęs su intymiu ar kolektyviniu įvykiu. Kaip išgyventi mylimo žmogaus mirtį ir atgauti gyvenimo prasmę?
Kai sutinkame mylimo žmogaus mirtį, pirmiausia patiriame šoką. Jaučiamės taip, lyg kas nors smogtų mums į galvą, apsvaigintų. Po tokio smūgio dažniausiai nieko nejaučiame, esame šokiruoti.
– Tai laikas, kai nejaučiame emocijų, nes jos buvo slopinamos, – sako psichologė dr. Katarzyna Korpolewska. – Mes pavirstame druskos stulpu. Tai pirmasis atsako į stresą etapas. Tada ateina savotiškas apmąstymas. Atrodo, tarsi ant virvelės būtų užtraukta vietoje sustingusi lėlė, tarsi kažkas mus būtų pažadinęs iš gilaus miego. Taip prasideda neigimo fazė.
Jau supratome, kas atsitiko, bet nepriimame to, nenorime tuo tikėti. Mes neigiame tiesą, išstumiame ją iš savo sąmonės ir net bandome išstumti iš pasąmonės. Gali susidaryti įspūdis, kad kažkas suklydo, kad viskas bus paaiškinta akimirksniu. Ir vėl bus gerai. Kaip ir anksčiau.
– Šis etapas gali užtrukti ilgai, sako dr. Korpolewska. – Tie, kurie kenčia, galvoja, kad neigdami tiesą laimi laiko, o laikas išeis į naudą. Šiame etape jie neleidžia galvoti, kad įvyko tragedija.
Jei jis būtų panašus į knygą, tada po neigimo fazės būtų fazė, vadinama derybomis. Taip jau bandoma paaiškinti susidariusią situaciją, bandoma iš jos išeiti. Mes tai paaiškiname patys sau kokia nors tragiška klaida, neapsižiūrėjimu, kažkieno klaida. Kartu gali kilti agresija prieš tuos, kurie galėjo prisidėti prie tokios situacijos. Manome, kad jei ne kieno nors neveiklumas, tokios tragedijos galėjo ir nebūti ir savo pyktį, apgailestavimą ir pyktį nukreipiame prieš jį. Ir šioje fazėje galite išbūti labai ilgai. Ir kai visa tai patiriame, tampame depresija. Ir tai tikro gedulo būsena.
Kaip elgtis mirus mylimam žmogui
Tada mes visiškai žinomekas atsitiko, pilnai jaučiame savo emocijas, dėl jų kenčiame. Nebeneigiame tragedijos ir jos aplinkybių, stengiamės apie ją kalbėti, ja pasitikėti, net jaučiame poreikį apie tai kalbėti. Na, taip ir turi būti. Prasideda gedulo laikotarpis – laikas, kurio reikia verkti, tylėti vienumoje ir išrėkti pyktį. Leisdami sau pykti, svyruoti nuotaikoms, verkti, prisiminti ir jausti skausmą, išreiškiame savo ilgesį prarasti gyvybę su mylimu žmogumi, ir mes turime visas teises tai daryti.
Apsivilkdami juodus drabužius signalizuojame kitiems, kad norėtume būti pavaišinti tam tikru skanėstu ir artimiausiu metu prašome didesnio supratimo. Patirdami gedulą, neatmeskime kitų žmonių pagalbos visiškai atsiribodami nuo draugų ir kentėdami vienatvėje. Jei turime tokį poreikį, galime kartu prisiminti mirusį žmogų, pasikalbėti su artimu žmogumi arba patylėti.
Jei nori padėti netekusiam žmogui, tiesiog būk šalia: išklausyk, apkabink, bet neklausk, nesmerk, neteik bereikalingo patarimo. Tai, kad jus sieja skausmas, nuramina mus meile ir tuo, kad esate artimi.
Pabaigoje ateina situacijos priėmimo fazė, įsitikinimas, kad jei nėra išeities, reikia eiti toliau ir t.t.
Niekada neatsitinka, kad visos šios fazės sektųsi viena po kitos, – sako dr. Korpolewska. – Kartais vienų jų visai nėra, o kitų pailgėja. Aišku tik viena – tai niekada nebebus taip, kaip buvo, nes tai, kas atsitiko, turėjo palikti savo pėdsaką.
Tiesą sakant, gedulo laikotarpis gali trukti keletą metų. Ir kartais ji vis tiek grįžta kaip banga, nors ir ne šioje dimensijoje. Tačiau jei šis laikotarpis pavojingai užsitęsė, verta apsilankyti pas psichologą, kad negyventumėte su pseudo šypsena veide, bet su vidine tuštuma