Braziliškas džiudžitsu (BJJ) yra kovos menas, kilęs iš dziudo ir imtynių. Jis praturtintas technikomis, kurios leidžia numušti priešininką ant žemės ir visiškai jį kontroliuoti blokuojant jo judesius. Tam naudojamos svirtys, troškiniai ir imobilizuojančios rankenos. Sužinokite, kaip gimė braziliškas džiudžitsu ir kodėl turėtumėte lavinti šį kovos meną.

Braziliškas džiudžitsu (BJJ)daugelio laikomas efektyviausia kovos rankomis nenaudojant ginklų technika. Nepaisant to, kad nenaudojate tiesioginių smūgių, jis labai gerai įveikia priešininką. Šios disciplinos pavadinimas kilęs iš džiudžitsu – tradicinio japonų kovos meno, turinčio gausų smūgių repertuarą, įskaitant smūgius ir spyrius. Tačiau pati BJJ technika yra kilusi iš daug švelnesnės džiudžitsu arba dziudo formos. Po to, kai dziudo išpopuliarėjo Brazilijoje, šios šalies žmonės pradėjo keisti šį kovos stilių, pridėdami iš imtynių žinomų elementų.

Šiandien tai yra vienas populiariausių kovos menų, kuris savo populiarumą slypi MMA (Mixed Martial Arts) sporto šakoms. MMA kovotojai labiausiai vertina brazilišką džiudžitsu, nes jis labai efektyviai numuša priešininką ant žemės jo nesužalodamas.

Brazilijos džiudžitsu (BJJ) – kūrimo istorija

Braziliškas džiudžitsu buvo sukurtas XX amžiaus pradžioje. Būtent tada į Braziliją atvyko japonų kovos menų meistrė Maeda Mitsuyo. Jis buvo pašalintas iš dziudo bendruomenės savo gimtojoje šalyje, nes dalyvavo kovose dėl pinigų, o tai prieštarauja disciplinos kodeksui.

Vienas pirmųjų Mitsuyo mokinių buvo Carlosas Gracie, garsaus Brazilijos politiko sūnus. Tuo metu Gracie jau turėjo imtynių patirties ir dalyvavo žiauriose gatvės kovose. Įtraukęs dziudo triukus į savo smūgių repertuarą, jis tapo beveik nenugalimas.

Jo sugalvotą techniką vėliau ištobulino jo broliai, išpopuliarinę ją JAV. Vėlesniais dešimtmečiais BJJ technikas perėmė Gracie šeimos palikuonys. Nuo 1970-ųjų jie triumfavo beveik visose kovos menų varžybose. 90-aisiais jie laimėjo konkursusMMA nugalėjo geriausius čempionus. Per tą laiką braziliškas džiudžitsu tapo pagrindine MMA kovotojų naudojama kovos technika ir taip pelnė pasaulinę šlovę.

Braziliškas džiudžitsu (BJJ) – kovos technika

BJJ daugiausia dėmesio skiria kovai ant žemės. Kovos tikslas – nuversti priešininką ant kilimėlio ir padaryti jį neveiksniu. Konkurentai didžiąją laiko dalį kovoja tarpusavyje artimoje kovoje, t. y. vienas iš jų stipriai apsiveja kojomis aplink savo priešininką ir tokiu būdu bando panaudoti savo poziciją, kad priverstų kitą pargriūti.

Braziliškas džiudžitsu, kaip ir dziudo, draudžia smūgiuoti kumščiais, spyriais, smūgiais į lytinius organus, kišti rankas į kūno angas (pvz., nosį, akis).

Taip pat įprasta sėdėti (susilenkti su gulinčiu priešininku), įsirėžti, užspringti, uždėti kojas aplink kaklą (vadinamoji svirtis), sugriebti įvairias kūno vietas ir jas imobilizuoti. Kai kuriais atžvilgiais tokia kova panaši į dziudo, tačiau braziliškame džiudžitsu daugiau gulima nei stovima ir nėra tokio gausaus metimų repertuaro. Be to, BJJ rungtyje efektyvumas yra svarbesnis nei technika, už kurią skiriami taškai dziudo. Dėl šios priežasties dvikova atrodo įnirtingesnė ir kartais brutalesnė, nors dažniausiai rimtos žalos sveikatai nepadaro. Užspringimo būdai naudojami tik tol, kol varžovas nustoja gintis, o tai yra jo pasidavimo signalas.

Jums tai bus naudinga

Brazilijos džiudžitsu (BJJ) – diržai (laipsniai)

BJJ yra kelių spalvų juostelės (faixa), kurios atitinka skirtingus pažangos lygius. Tačiau skirtingai nei dziudo, jų skyrimo taisyklės nėra griežtai nustatytos. Ar žaidėjas nusipelno aukštesnio rango, sprendžia instruktorius, kuris priima sprendimą remdamasis savo pastebėjimais.

  1. b altas diržas (branca)- suteikiamas pradedantiesiems;
  2. mėlynas diržas (azul)- suteikiamas, kai varžovas gerai žino teorines kovos taisykles, bet dar tik mokosi jas taikyti praktiškai; galite įstrigti ant faixa azula daugeliui metų, kai kurie žaidėjai niekada nežengia toliau;
  3. purpurinis diržas (roxa)- suteikiamas žaidėjams, kurie demonstruoja atitinkamą brandą, turi geresnę judesių kontrolę, kantrybę ir santūrumą, kurią galima įgyti tik po kelių metų reguliarių treniruočių;
  4. rudas diržas (marrom)- pereinamasis diržas tarp faix rox ir faix preta, paprastai šį diržą turintys žaidėjai netrukus gaus aukščiausią juodą diržą;
  5. juodas diržas (preta)- elitinis rangas, suteikiamas žaidėjams, turintiems daug žinių apieBJJ technikų tema ir pavyzdingai gali jas įgyvendinti praktikoje.

Brazilijos džiudžitsu (BJJ) ir kovos menų kultūra

Brazilijos džiudžitsu atmetė didelę dalį kultūrinio dziudo palikimo – žaidėjai neprivalo kovoti vilkėdami kimono (gali dėvėti tik šortus ir marškinėlius), taip pat nėra saistomi įprasto elgesio kodekso. dziudo. Jų kostiumai turi lopinėlius su Brazilijos nacionaliniais simboliais. BJJ taip pat neatsižvelgiama į dvasinį adeptų tobulėjimą, nors pati disciplina turi savotišką filosofiją. Jis pagrįstas trikampiu, susidedančiu iš trijų elementų: efektyvumo, kantrybės ir kontrolės (vadinamasis Gracie trikampis pagal šeimą, išpopuliarinusią brazilišką džiudžitsu). BJJ filosofija teigia, kad norint būti sėkmingam ant kilimo, visų šių vertybių reikia gerbti tiek sporte, tiek gyvenime.

Braziliškas džiudžitsu (BJJ) – kam jis rekomenduojamas?

Jiu-jitsu instruktoriai teigia, kad šis kovos menas tinka vyrams, moterims ir net vaikams, nes nereikia naudoti žiaurių smūgių. Praktikoje ją dažniausiai renkasi vyrai, norėdami išmokti efektyvios savigynos. Nunešti priešininką į pirmą aukštą ir jį nuspausti yra lengviausias būdas neutralizuoti jį be smurto. Dėl šios priežasties BJJ yra populiari technika tarp policijos ir karinio personalo.

Braziliškas džiudžitsu taip pat yra universalesnis nei dziudo, kung-fu ar kitos kovos menų sistemos, nes turi mažiau draudimų – todėl juos lengviau pritaikyti tiesioginėje akistatoje su priešininku. Be to, BJJ nereikalauja, kad žaidėjai ugdytų dvasinį tobulėjimą ar sužinotų apie Japonijos ar Brazilijos kultūrą. Dėl šios priežasties tai laikoma viena iš labiausiai prieinamų kovos rankomis metodų.

BJJ rekomenduojama visiems, kurie nori išmokti efektyviai apsiginti nuo varžovo, sumaniai nunešant jį ant žemės ir blokuojant jo judesius. Jis geriausiai veikia prieš vieną asmenį – jo efektyvumas gali būti mažesnis, jei priešininkas yra ginkluotas arba kovoja grupėje.

Kategorija:

Pratimų ABC