D altonizmas yra paveldimas akių defektas, atsirandantis dėl nenormalios tinklainės struktūros. Tai paveikia beveik vien vyrus. Įprasta manyti, kad d altonizmas iš viso nemato spalvų, o d altonizmas vadinamas d altonizmu. Tuo tarpu spalvinukai dažniausiai neatpažįsta žalios spalvos arba painioja ją su raudona spalva.
D altonizmasyraregėjimo defektaspavadintas anglų chemiko ir fiziko Johno D altono vardu, kuris pastebėjo, kad tam tikras spalvas suvokia kitaip nei kiti žmonės: jis mato žalius objektus kaip raudonus. D altonas apibūdino savo regėjimo sutrikimą, bet nė vienas iš jo amžininkų negalėjo paaiškinti, kodėl. Tik 1994 m. Londono oftalmologijos institute atlikti tyrimai parodė, kad spalvų atskyrimo sutrikimus sukėlė neteisinga tinklainės struktūra, t. y. joje nebuvo vieno iš trijų fotoreceptorių, atsakingų už raudonos spalvos regėjimą.
D altonizmas: priežastys
D altonizmas daugeliu atvejų yra paveldima paveldima liga. Genas, atsakingas už d altonizmo išsivystymą, yra X chromosomoje.Genetiniame kode vyrai turi tik vieną X (XY) chromosomą, o moterys – dvi (XX). Todėl būtent vyrai dažniau turi problemų atpažindami žalią ir raudoną spalvas. Apskaičiuota, kad vienas iš aštuonių vyrų gali turėti šį defektą, o viena iš šimto moterų yra d altonikai. Pasitaiko, kad d altonizmas diagnozuojamas vaikui, o tėvai tėra ligos, kuri jiems nepasireiškia, nešiotojai. Kartais d altonizmas gali atsirasti po nelaimingo atsitikimo ar galvos traumos, kai pažeidžiamas regos nervas ar tinklainė. Tai taip pat gali būti tam tikrų vaistų ir cheminių medžiagų, taip pat lėtinių ligų, tokių kaip diabetas, šalutinis poveikis. Tokiose situacijose susiduriame su įgytu d altonizmu.
D altonizmo rūšys
Kartais ligos simptomai būna lengvi ir pacientas nesuvokia, kad yra d altonikas. Yra keletas spalvų aklumo tipų, kurie gali sukelti spalvų regėjimo problemų. Dažniausias yra dichromatizmas (kai trūksta vieno iš fotoreceptorių). Toks žmogus visiškai neatpažįsta raudonos ar žalios spalvos. Sergant trichromatizmu, yra skirtumų tarp tinklainės žvakučių jautrumo, kartu susavo ruožtu sumažina vienos iš spalvų sodrumą. Sunkiausia veislė, laimei, pasitaikanti labai retai, yra monochromatizmas. Be b altos ir juodos spalvos, d altonikas neskiria jokios kitos spalvos.
D altonizmas: diagnozė
Kartais žaidžiant su vaiku galima pastebėti spalvų skirtumo trūkumą. Tačiau dažniausiai d altonizmas diagnozuojamas periodinių oftalmologinių tyrimų metu, nes d altonikai paprastai neturi kitų regėjimo problemų. Diagnozei atlikti naudojamas specialus grafinis testas. Dažniausiai jie yra vadinamieji Ishiharos tabletės. Jie žymi skaičius, sudarytus iš mažų tam tikros spalvos apskritimų fone, sudarytame iš skirtingos spalvos apskritimų. Kiekviena akis tiriama atskirai. Sveikas žmogus skaičius perskaitys teisingai, d altonikas – ne. Kai reikia tikslesnių tyrimų, naudojamas instrumentas, vadinamas anomaloskopu. Paciento užduotis – palyginti dvi spalvas.
D altonizmas: gydymas
Nėra metodo, kuris galėtų visiškai išgydyti įgimtą d altoniškumą. Spalvos sutrikimus galima koreguoti akiniais su specialiais korekciniais lęšiais. Jie leidžia pamatyti raudoną, žalią ir darinius. Ši galimybė taikoma tik dalinio d altonizmo žmonėms. Neseniai medicinos pasaulis pasklido informacija apie galimybę išgydyti d altoniškumą taikant genų terapiją, o beždžionėms buvo atkurtas regėjimas. Galbūt d altonizmo gydymas naudojant genus taps oftalmologijos ateitimi.
SvarbuD altonizmas nekelia pavojaus gyvybei, tačiau svarbu atpažinti ligą, nes ji neleidžia dirbti kai kurių profesijų, pvz., vairuotojo, piloto, traukinio mašinisto. Eisme ypač pavojingi gali būti spalvų neryškikliai. Asmenys, turintys gerą regėjimą iš toli, pastebės švyturių šviesą. D altoniškam žmogui šios spalvos susilieja į vieną, todėl pasitaiko nelaimingų atsitikimų, kuriuos sukelia įbėgimas į vėžes, nepaisant raudonos semaforo šviesos. Kita problema yra ta, kad d altonikas gali nepastebėti kraujo išmatose ar šlapime, o tai yra daugelio sunkių ligų simptomas.