Santykiai su neįgaliu neturi būti kliūčių ruožas. Prieš septynerius metus Arturo Wachowicziaus gyvenimas visiškai pasikeitė. Jis pateko į dviračio avariją ir nuo to laiko buvo paralyžiuotas, nejaučia nei rankų, nei kojų. Jo žmona Ania jį fantastiškai palaiko. Kartu jie įgyvendina savo svajones ir suteikia vilties kitiems.

Santykiai su neįgaliu asmeniuArturo ir Anijos atveju prasidėjo 2010 m. rugsėjo 5 d.: Arturas greitai važiavo dviračiu, kad įteiktų raktus kolegai, kuris buvo laukia jo stotyje. Deja, į susitikimo vietą jis neatvyko. Buvo tik 200-300 metrų. Jis norėjo išvengti laiptų ir leidosi nuo kalno šalia jo. Jis nepastebėjo, kad kažkuriuo momentu tai baigiasi vertikaliu lūžiu. Paskutinis jo refleksas buvo paspausti stabdį prieš krintant. Kai jis atsimerkė, jis gulėjo ant žolės.

– Iš pradžių bandžiau atsikelti, išsitraukti iš kišenės mobilųjį telefoną, bet nepavyko – prisimena tą dieną. Vienas gydytojas sakė, kad nugaros smegenų sužalojimas buvo toks, tarsi jį būtų nutrenkęs traukinys. Buvo sutraiškyti du tarpslanksteliniai diskai gimdos kaklelio srityje. Gydytojai jam pašalino pažeistą diską ir persodino kremzlės gabalėlį nuo klubo. Tačiau svarbiausia, kad šerdis nebuvo sulaužyta, o tai reiškia, kad Artūras vis dar turi galimybę vieną dieną vėl vaikščioti arba bent jau atgauti savo rankų kontrolę ir judėti neįgaliojo vežimėlyje. savo.

Pusantrų metų jis negalėjo susitaikyti su viskuo, kas įvyko – kad jo gyvenimas nebebus toks nerūpestingas kaip anksčiau. Na, tai bus pilna iššūkių! – Anksčiau net neįsivaizdavau dabar įprastų situacijų. Buvau nepriklausoma ir tapau priklausoma nuo kitų. Laimei, išmokau džiaugtis įprastais dalykais: tuo, kad galiu pati išgerti arbatos, nuvažiuoti kelis metrus invalido vežimėlyje. Anksčiau net ir tai nebuvo įmanoma, – pasakoja Arturas ir prisimena buvimą ligoninėse, palūžimą, maištą, klausimus, kodėl jis pateko į avariją. Jis neslepia, kad kovojo ir su depresija. Dėka didžiulio savo mylimosios Anios, šeimos ir draugų palaikymo – jis ją nugalėjo.

Elektrinis vežimėlis su specialiu smakro valdikliu

Neįgaliojo vežimėlio dėka pirmą kartą po nelaimės galėjau judėti pats. TadaIšvykau į stovyklą Piekoszów mieste, kur susipažinau su kitais neįgaliais žmonėmis. Ten sužinojau, kad šie žmonės turi savo gyvenimus, aistras, svajones ir ambicijas. Po tos kelionės pradėjau atjaunėti, – prisimena 28 metų vyras, dabar nuotoliniu būdu iš namų dirbantis interneto analitiku. Artūras gali laikyti, kad jam labai pasisekė, kad jo žmona yra tokia nuostabi moteris.

Jie susipažino 2008 m. Jų keliai išsiskyrė ir grįžo kartu. Po nelaimės Ania su juo nebendravo pusantro mėnesio. Jis nenorėjo, kad ji būtų prijungta prie keliolikos prietaisų su tracheostominiu vamzdeliu jo vamzdyje. Pirmasis susitikimas po avarijos prisimenamas išsamiai. Artūras pasiūlė Anijai išsiskirti – patikino, kad supras. Jis nenorėjo, kad ji liktų su juo iš gailesčio. Ji nenorėjo apie tai girdėti. Ji norėjo būti su juo, gerai ir blogai. Jie susituokė 2016 metų rugpjūčio 6 dieną, praėjus lygiai aštuoneriems metams po pirmojo susitikimo. Svečiai jaunavedžiams skyrė dainą, kurios fragmentas skamba: „Ar sugebėsi mylėti, nors be tavęs vienas negaliu atsikelti?“

Nelaimingas atsitikimas pakeitė mūsų santykius

Tiesą sakant, aš buvau labai liūdnas, labai sudėtingas žmogus, mažai pasitikėjau savimi ir dažnai verkdavau naktimis, gailėdamas savęs. Nesidžiaugiau ir Artūru. Aš jį mylėjau, bet mūsų santykiai buvo labai sudėtingi ir jis labiau vargino, nei mėgavosi. Man kažko trūko. Tačiau aš negalėjau judėti toliau. Per visa tai, kas nutiko, supratau, kad gyvenimas yra labai trapus, turime tik vieną dalyką. Priėjau arčiau Dievo. Tikėjau, kad esu geriausia savęs versija, kokią tik galima sukurti, kad esu mylima, turiu dėl ko gyventi.

Vestuvių ceremonijos metu Ania ir Artūras pirmiausia ištarė sakramentinį „taip“, o tada jaunikis su didele meile ant lūpų užsimovė mylimojo žiedą, o tai užantspaudavo jų santykius. Susirinkusieji bažnyčioje jiems plojo.

Matydama Artūro depresiją supratau, kad turiu daug jėgų. Į pasaulį žiūrėjau kitaip. Aš myliu gyvenimą, myliu žmones – sako Anna, kuri metė darbą, kad taptų teisėta vyro globėja. Pati išskalbia, užsideda ir deda į vežimėlį. Nors kartais būna labai pavargusi, savo gyvenimo į nieką nekeistų. – Patyrus tas tragiškas akimirkas, kai išmokome šią nepakartojamą pamoką, kiekviena kita diena, praleista kartu, yra laimė. Pasikeitė ne tik mūsų prioritetai, bet ir svajonės. Santykiai su kitais žmonėmis ir sąmoningas gyvenimas su šeima man dabar yra svarbiausi – priduria Artur.

Kokie santykiai su neįgaliu asmeniu? Žiūrėti internete

Artur į „YouTube“ įkelia vaizdo įrašų, kuriuose rodomas jo kasdienis gyvenimas. Ji nori kitiems parodyti sunkumus, su kuriais susiduria neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus. „Tai tik įprasti dalykai: keltis iš lovos, papusryčiauti, nueiti į parduotuvę. Sveikam žmogui tai įvyksta labai greitai, su niekuo nėra problemos, man kiek kitaip atrodo – pasakoja 28 m. – Noriu parodyti, kad nepaisant savo kūno sukurtų apribojimų, vis tiek galiu eiti pasivaikščioti, į kiną, kad mano gyvenimas – ne tik keturios sienos. Džiaugiuosi, kad mano gimtasis miestas tikrai tinkamas tokiems žmonėms kaip aš. Noriu pasiekti žmones, kurie gali būti panašioje situacijoje, bet ir darbingus žmones, kurie labai dažnai nesuvokia, kaip daug kas gali pasikeisti įvykus nelaimei – sako mūsų herojus.

Keliaujate? Kodėl gi ne!

Šį kartą buvo kitaip. Praėjusiais metais daugelio žmonių finansinės paramos dėka jie kartu su dviem draugais dalyvavo „Tetro Trip“ (tetraplegija – paralyžius, fizinės negalios rūšis, atsiradusi dėl kaklo nugaros smegenų traumos. Dauguma tokių priežasčių) paralyžius yra vandens šuoliai arba automobilio avarijos). Jie lankėsi Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Monake, Vatikane, Slovėnijoje, Slovakijoje, Austrijoje ir Čekijoje. Jie pasiekė visas šių šalių sostines. Jiems prireikė 52 dienų. Jie keliavo specialiai pritaikytu autobusu. Jie miegojo ne tik transporto priemonėje, bet ir viešbučiuose.

Vykdami į kelionę jie norėjo įgyvendinti savo svajones, bet ir išbandyti įvairiose Europos šalyse veikiančių patalpų sistemą

Jie nedvejodami nurodo Madridą kaip lyderį. Ten jie lankėsi neįgaliųjų pritaikymo projektų biure. Juos sužavėjo iniciatyva, vadinama žaliais keliais. Tai senų, nebenaudojamų geležinkelio trasų pritaikymo neįgaliųjų poreikiams projektas. Artūras džiaugiasi, kad po Valensijos senamiestį galėjo judėti savarankiškai. Ten, kaip ir pas mus, norint patekti į užeigą ar parduotuvę, reikia užlipti laiptelį ar du. Žmogui, besinaudojančiam elektriniu vežimėliu, tai yra nepravažiuojama kliūtis. Šiame Ispanijos mieste ši problema buvo išspręsta paruošus keletą nešiojamų įvažiavimų. - Užtenka važiuoti tokiu važiuojamuoju keliu ir nėra problemos patekti į vidų, - sako Arturas.

Kategorija:

Kiti