Marta profesionaliai yra anglų kalbos mokytoja privačioje mokykloje. Privačiai jis didžiąją dalį savo laisvo laiko praleidžia užsiimdamas įvairia veikla. Jis daug metų kovojo su Hashimoto liga. Koks jos gyvenimas su lėtine liga? Marcelina Dzięciołowska kalbasi su Marta Długosz
Kada sužinojote apie savo ligą?
Tai buvo maždaug prieš dvylika metų, kol aš nepastojau. Pradėjau gilintis į temą dar anksčiau - maždaug prieš 14 metų, kai vėl buvau pas gydytoją ir prašydavau siuntimo tyrimams, nes kažkas negerai su mano svoriu
Ar jūsų svoris siuntė tik signalus, kad kažkas negerai, ar turėjote kokių nors kitų nerimą keliančių simptomų?
Tada nežinojau, kas su manimi negerai, ir negalvojau, kas gali būti, todėl tarsi šie kiti simptomai, kuriuos dabar žinau, buvo, aš jų nežinojau ir maniau, kad aš juos sergu. taip, kad taip ir turėtų būti. Tai manęs nesustabdė. Kai pagaliau pavyko atlikti tyrimus, kurie patvirtino, kad sergu Hashimoto, paaiškėjo, kad visi simptomai, kurie buvo mano gyvenime nuo seno, buvo ligos simptomai, bet aš neįsivaizdavau, kas vyksta anksčiau.
Kokie buvo simptomai?
Visų pirma, nuovargis, apatija, nuotaikos pokyčiai, mieguistumas. Visa tai buvo mano gyvenime ilgą laiką, ir aš maniau, kad taip ir turiu.
Ar gydytojai nemanė, kad tai gali būti skydliaukės problema?
Tuo metu Hashimoto liga ir supratimas apie ją nebuvo toks didelis, kaip šiandien. Gydytojai sakė, kad aš tiesiog valgau per daug. Kai nuėjau pas internistus dėl siuntimo, jie man vis liepdavo grįžti namo ir skaičiuoti kalorijas…
Bet tai jūsų neatbaidė?
Nuėjau pas kitus internistus sakydamas, kad kažkas negerai… Nepamenu, kodėl prašiau atlikti TSH tyrimą. Nežinau ar ką nors apie tai skaičiau, tai buvo seniai. Šiaip ar taip, pasiprašiau, kad mane nukreiptų šiam tyrimui, o gydytoja tvirtino, kad man jo visai nereikia ir mano bėda ta, kad valgau per daug! Ji privertė mane suvalgyti 1000 kcal per dieną… Tada aš tvirtai pasakiau, kad noriu šio kreipimosi.
Kas atsitiko tyrimo metu?
Padariau TSH testą irpirmas skydliaukės rentgenas, paaiškėjo, kad uždegimas labai stiprus. TSH buvo kosmose.
Kokiame savo gyvenimo etape tada buvai?
Baigiau, jau dirbau profesionaliai anglų kalbos mokytoja. Kalbant apie fizinį aktyvumą, sportas visada buvo mano gyvenime. Ne tokio lygio kaip dabar, bet aš užaugau namuose, kur visada buvo judėjimas.
Tai privertė mane pagalvoti, kad nors mankštinuosi ir sportuoju kaip mano bendraamžiai, turiu šią svorio problemą. Aš visada buvau teisingas, bet vis tiek didesnis ir kad ir ką daryčiau, svoris vis tiek buvo.
Kiek svėrėte, kai jums buvo diagnozuota Hashimoto?
68 kg 168 cm ūgio – tai buvo pastovus svoris daugelį metų, kuris nesijuto, kad ir ką daryčiau.
Tai nebuvo kažkoks antsvoris?
Manau, kad tai buvo ant ribos, neatrodžiau blogai, bet tiesiog blogai jaučiausi dėl savęs, tai mane vargino, todėl vis gilinausi į temą
Kas nutiko toliau su diagnostikos procesu?
Paaiškėjus, kad TSH labai aukštas, gydytojai mane nukreipė pas endokrinologą ir prasidėjo gydymo procesas, kuris, kaip sužinojau per pirmąjį vizitą, tęsis visą gyvenimą. Taip pat sužinojau, kad taip, galite palengvinti simptomus, bet ši liga mane lydės amžinai. Man buvo duoti vaistai, kuriuos turiu gerti kiekvieną dieną. Nuo tos akimirkos pradėjau daug apie tai skaityti ir kalbėtis su įvairiais žmonėmis, o paaiškėjo, kad galite padėti sau ir kitais būdais bei palengvinti kasdienybę.
Kokių veiksmų ėmėtės kartu su endokrinologo paskirtų vaistų vartojimu?
Visada reguliariai vartodavau vaistus, be to, laikiausi dietos žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis. Yra toks dalykas kaip autoimuninis protokolas. Tai apima labai didelės produktų grupės pašalinimą iš dietos ir kartkartėmis tam tikro produkto įvedimą, kad patikrintumėte, ar turite kokių nors negalavimų, ar ne.
Jūs pats naudojote produkto išskyrimą neatlikę alergijos tyrimų?
Taip, tik po kurio laiko nusprendžiau juos atlikti, pasidariau glitimo, laktozės tyrimus – tokie pagrindiniai. Tada iš šių tyrimų nieko neišėjo, viskas rodė, kad viskas gerai.Tik pasikonsultavęs su kitu specialistu sužinojau, kad iš šių tyrimų tikriausiai nepavyks, nes problema buvo kažkur kitur, ir nors tyrimai parodė, kad aš Nesu alergiškas, gali būti. Šie testai tiesiog per nejautrūs, kad tai parodytų. Aš bandžiautaip pat atidžiai stebėti save, nes po daugelio produktų jaučiausi labai blogai. Tai balansavimas ant ribos, kas atitinka medicinos praktiką, o kas ne. Aš tai padariau pats, skaičiau apie šį protokolą, žiūrėjau straipsnius apie žmones, sergančius šia liga, ir man tiesiog atsitiko, kad iš dietos išmečiau daug produktų.
Tai buvo vienas iš pagrindinių veiksmų, kuriuos atlikote patys, nepasitarę su gydytoju. Jūs patikrinote save, savo kūną ir jo reakciją. Ar tuo metu dar ką nors darei, kad jaustumėtės geriau ir palaikytumėte save sergant šia liga?
Vėliau radau labai šaunią endokrinologę, kuri taip pat buvo dietologė ir ji žinojo apie viską, ką darau – kad naudoju autoimuninį protokolą, kokia mano veikla, kaip atrodo mano gyvenimas. Ši ponia gydytoja sutiko su viskuo, niekada man nesakė, kad elgiuosi neteisingai. Kiekvieno apsilankymo metu ji darydavo nuodugnų interviu, klausdavo, ką valgau ir ko ne, kaip jaučiuosi, todėl jaučiau jos palaikymą. Jos dėka pastojau. Sunku su šia liga, ir ji privedė mane prie taško, kai iš pradžių galėjau pastoti.
Be kovos su Hashimoto simptomais, jūs turėjote dar vieną sunkią kovą – bandėte pastoti. Ar ilgai reikėjo susilaukti kūdikio?
Dabar aš nežinau. Tada aš to labai norėjau ir maniau, kad atėjo laikas. Labai intensyvios pastangos truko daugiau nei šešis mėnesius. Bet kol tai neįvyko, turėjome pakoreguoti hormonus, tai užtruko apie metus – keitė vaisto dozes, tikrino, ar lygis toks, koks turi būti. Po tokio pasiruošimo endokrinologas, pasikonsultavęs su ginekologu, nusprendžia, ar pacientė yra pasiruošusi.
Kaip organizmas reaguoja į nėštumą sergant Hashimoto liga?
Sergant Hashimoto liga, organizmas nėštumą traktuoja kaip svetimkūnį ir nori jo atsikratyti. Taip veikia kiekviena autoimuninė liga, organizmas save žaloja ir tai yra nuolatinė kova. Man buvo paaiškinta, kad taip yra ir su nėštumu, o moterys, sergančios Hashimoto liga, gali turėti didelių problemų pastojant.
Po šešių mėnesių bandymų suabejojau, ar galėsiu turėti vaiką, kiekvieną mėnesį dariau testą. Ir tada pavyko, visą laiką geriant vaistus. Reikėtų pažymėti, kad vaistų vartojimas nėštumo metu ir hormonų lygio tikrinimas iš tikrųjų yra antrasis gydymas, be nėštumo valdymo. Nuolat tikrinama, ar vaistai veikia taip, kaip turėtų ir ar viskas gerai.
Ar buvo kokių nors simptomų, išskyrus tuos, kurie būdingi nėštumui, kurie buvo ypač sunkūs, kai dėvėjotevaikas?
Priaugate svorio greituoju režimu ir iš niekur. Gydytojai manęs paklausė, ką valgau, kad tiek sveriu, o aš nenorėjau, tiek nevalgiau.
Kiek svėrėte nėštumo pabaigoje?
100 kg! Septintą nėštumo mėnesį buvau paguldytas į ligoninę dėl svorio metimo prieš gimdymą. Išbuvau savaitę, bet gydytojai man pasakė, kad susivedžiau į tokią būseną, kad turėsiu sunkumų pagimdyti – buvau tokia didelė!
Tai nebuvo šaunu ir nemalonu, juolab kad aš beveik neturėjau kaprizų. Be to, man pakilo kraujospūdis ir turėjau vartoti daugiau vaistų. Moterims taip nutinka, vaistai būtini, antraip gali atsirasti vadinamųjų eklampsija.
Kaip prisimenate savo nėštumą?
Visų pirma, nėštumo metu dėl slėgio svyravimų buvau nėščia daug kartų. Jie turėjo būti nuolat kontroliuojami ir reguliuojami, todėl turėjau būti gydytojų priežiūroje. Beje, labai dažnai išeidavau iš ligoninės savo prašymu, bet galiausiai pasidaviau ir sutikau, kad taip ir turi būti.
Eklampsija, kuri gali atsirasti dėl aukšto kraujospūdžio, gali sukelti persileidimą arba priešlaikinį gimdymą. Tai buvo labai varginantis. Nors myliu savo kūdikį ir manau, kad jį turėti nuostabu, aš nelabai prisimenu patį nėštumo etapą.
Tai visiškai suprantama! Kaip sekėsi gimus kūdikiui?
Rezultatai normalizuoti, jie buvo geri. Moteriai gimus su diagnozuota Hashimoto liga, kūdikis turi būti apžiūrėtas ir po gimdymo. Pirmą kartą iš karto po gimdymo, o vėliau po kelių mėnesių. Šių tyrimų metu gydytojai patikrina, ar kūdikis nėra paveldėjęs ligos. Mūsų atveju viskas buvo gerai.
Po gimdymo laikiausi drastiškos dietos, nes Antek - mano sūnui buvo pilvo diegliai, tikriausiai dėl to, kad kažkas, kas buvo mano racione, jam kenkė žindymo metu. Teko dar kartą save stebėti, bet pliusas buvo tas, kad labai greitai pradėjau kristi svoris. Praėjus maždaug pusei metų po gimdymo ir kelerius ateinančius metus, buvau net per liesa. Nežinau, ar reikėtų derinti su Hashimoto, nes daugelis moterų tai daro tiesiog po gimdymo ir tai atsiranda dėl gyvenimo būdo pakeitimo kartu su kūdikiu.
Kaip jūsų hormonai veikė po nėštumo?
Be hormonų stabilizavimo ir bet kokio svorio metimo svorio numesti neįmanoma. Buvau stabilizuotas iki nėštumo ir gimdymo ir taip man liko. Esant nuolatinei kontrolei, nieko nenuspėjamo neturėtų atsitikti, nes reguliarių vizitų metu gydytojai nuolat stebihormonų lygis ir esant bet kokiems svyravimams, jie nedelsiant įsikiša, pvz., pakeičiant vaistą. Taigi mažai tikimybės, kad kažkas nutiks.
Ar manote, kad su Hashimoto užtenka vartoti tik vaistus, kurie palengvintų ligos simptomus, pagerintų gyvenimo kokybę ir komfortą?
Manau, kad gerti vaistus neužtenka, reikia keisti gyvenimo būdą. Be jau minėtos dietos, man padėjo kažkas, ką sugalvojau pati, tačiau, kaip vėliau sužinojau, daugelis žmonių, sergančių Hashimoto, taip pat ją naudoja. Tai kasdienė rutina, kartojanti tokias veiklas kaip kėlimasis, valgymas, ėjimas miegoti visada tuo pačiu metu. Išlaikant tokį pasikartojimo ciklą, organizmas funkcionuoja daug geriau, o tai reiškia geresnę savijautą.
Kitas svarbus dalykas – vengti streso, situacijų, kurios nervina. Žmonės, sergantys Hashimoto, labai greitai tampa agresyvūs, daugelis dalykų gali labai greitai išmušti iš pusiausvyros, todėl norint pasiekti vidinę ramybę, turite jį pašalinti iki minimumo.
Turite kitų būdų, kaip sumažinti stresą ir agresiją, tiesa? Sakyk, kada tu rimčiau, intensyviau pradėjai sportuoti? Ką dabar veiki, kokiu sportu užsiimi, kokiu intensyvumu?
Prieš tai visą laiką sportavau, taip pat buvau nėščia – lankiau užsiėmimus nėščiosioms. Po gimdymo su mažyliu lankiau užsiėmimus aktyvioms mamoms, vaikščiojau šiaurietišku ėjimu.
Lygiai kai mano kūdikiui buvo 7 mėnesiai, tėvai pirmą kartą po dviejų savaičių išdrįso jį pasiimti namo. Ryte atsikėliau viena ir pasakiau sau, kad turiu kažką su savimi daryti. Išėjau pabėgioti. Iš pradžių buvo keli kilometrai, paskui pamažu pradėjau didinti atstumus ir pastebėjau, kad vėsu ir tiek.
Visą gyvenimą mano tėtis buvo bėgikas mėgėjas, ir manęs tai visiškai nejaudino ir nesidomėjau. O po gimdymo tai turbūt manyje pabudo. Pradėjau ir dabar pagrindinė mano sporto šaka yra bėgimas. Visa tai paremta kūno paruošimu tokiai veiklai.
Kiek kilometrų nubėgate per savaitę?
Kas savaitę nuvažiuojama apie 100 km, bet šiuo metu aš jau esu ultra bėgimo lygyje. Darau ultramaratonus ir manau, kad mano kūnas tam pasiruošęs, kad galėtų tai padaryti. Tai sunkus darbas, bet man tai patinka.
Koks jūsų veiklos grafikas? Ar bėgiojate kartą per dieną?
Bėgiu kartą per dieną, bet dažniausiai per dieną turiu dvi ar tris sportines veiklas. Bėgimas visada šalia, o kita veikla – plaukimas, o tai man padedaatpalaiduokite sąnarius ir atsipalaiduokite po bėgimo bei ugdykite jėgą kitų treniruočių metu.
Rekomenduojamas straipsnis:
Ar žinote viską apie Hashimoto ligą? [KVIZINA]Kokiu pasiekimu labiausiai didžiuojatės?
Manau, kad tai pirmasis maratonas, nes tai buvo kažkas, ką tikrai prisiminsiu. Užsienyje buvo maratonas, man tai buvo labai svarbu, visi buvo su manimi – ir tėvai, ir vyras, ir sūnus, ir toks palaikymas bėgikui labai svarbus.
Nubėgęs maratoną pradėjau kelti sau vis daugiau iššūkių. Buvo ir kitų bėgimų, maratonų. Pandemija mane netyčia įtraukė į ultra bėgimą kalnuose. Man labai patiko.
Paaiškinkite, kas tiksliai yra itin bėgimas?
Tai bėgimai, kurie yra ilgesni už maratono distanciją, t.y. virš 42 km ir trasa eina miškuose ir kalnuose - esmė, kad būtų pakilimai, asf altu nebebėgame. Daug valandų praleidžiame bėgiodami kalnuose. Ultra bėgikai turi skirtingą požiūrį į tai, ką galima pavadinti ultra bėgimu. Mano nuomone, nubėgus virš 50 km kalnuose, t.y., kurių aukštis apie 2500 m ir daugiau, tai galima pavadinti ultramaratonu.
Rekomenduojamas straipsnis:
Bėgimas pradedantiesiems. Kaip pradėti bėgioti?Kaip prasidėjo jūsų nuotykiai su ultra bėgimu?
Man pasisekė, kad atsidūriau grupėje žmonių, kurie mane įtraukė į ultrabėgimą. Sutikau merginų, kurios pernai siūlė eiti Mažųjų Beskidų taką, kuris yra apie 130 km kalnuose, bet mes įveikėme 170 km, nes bėgome be takelių, t.y. be žemėlapių laikrodyje, tik sekdami ženklus ant medžių, ir dėl to žmogus pasiklysta, ypač naktį.
Tai buvo pirmoji ilga distancija – 170 km, bėgioji visą laiką dieną ir naktį. Kai tai padarėme, sugalvojome, kad laikas įveikti 240 km. Mes taip pat padarėme. Mes bėgome tris dienas ir tris naktis ir tai buvo mūsų gyvenimo iššūkis. Mes to nedarėme kaip konkurso dalis, nes reikia sutilpti į tam tikrą laiką su konkurencija. Darėme tai savarankiškai, su savo parama, galėjome turėti ilgesnes pertraukas tarp varžybų, o ilgesnė pertrauka reiškia valandą, daugiausiai dvi valandas miego per šias tris dienas.
Mūsų 240 km taip pat buvo daug daugiau pakilimo nei varžybose, bet mums pavyko. Matyt, toks atstumas įgaunamas kartą gyvenime! O dabar gimstame naujos, naujos idėjos.
Tai buvo svarbiausi taškai: pirmasis maratonas, Mały Szlak Beskidzki ir 240 km, kurie man kažkada būtų buvę neįsivaizduojami.
Man vis dar sunkuvaizduotės!
Kai pradedi ką nors daryti ir susigauni, tai tampa natūralu ir normalu. Ir tai įmanoma, ypač kai šalia yra tokie malonūs žmonės ir turiu omenyje ne tik bėgiojančią kompaniją, o visa su mumis važiuojančių žmonių bazė yra atsakinga už visą logistiką. Man labai pasisekė, kad visa šeima yra už manęs, važiuoja su manimi. Tai mūsų gyvenimo būdas. Sūnui važiuoti su manimi į įvairias varžybas, džiaugtis, stovėti ir laukti finišo tiesiojoje yra normalu.
Ką veikiate kartu?
Visada norėjau, kad sportas būtų toks kaip mano gyvenime, kad mano vaikas būtų auklėjamas taip. Slidinėjimas žiemą, buriavimas vasarą, kontaktas su vandeniu, plaukiojimas, jodinėjimas… Antekas visada visa tai turėjo ir norėjau, kad jis galėtų rinktis ir ateityje, kaip man suteikė tėvai. Jis su tuo auga, pats sako, kad jam tai nieko nepaprasto, pirmiausia nieko neverčia.
Ar gydytojai nenurodė jokių kontraindikacijų jūsų aktyviam gyvenimo būdui?
Atsitiktinai susidūriau su gydytojais, kurie suprato ir neprieštaravo. Jie visada žinojo, kad aš treniruojuosi, žinojo, kad tai yra intensyvios treniruotės. Mano atveju ši liga tapo šiek tiek hiperaktyvesnė, todėl visada sakau, kad sergu suaugusiųjų ADHD. Šiuo metu negaliu sėdėti vietoje ir man labai reikia šio judesio, kurio dėka išlieju energijos perteklių. Tai yra šios ligos šalutinis poveikis. Mano ponia endokrinologė sako, kad mes – sergantys Hashimoto ir tie, kurie jį vartoja – esame „spardyti“. Šie vaistai mus stimuliuoja, todėl turime jį ištuštinti. Radau tai sporte, man tai padeda.
Gydytojai manęs neatbaidė, buvo keletas, kurie bandė man pasakyti, kad aš tik mėgėjas ir turėčiau tai atsiminti. Bet dabar esu pas tokią nuostabią endokrinologę, kuriai kalbu apie viską. Taip pat man pasakė, kad jau daug metų turiu sportininko širdį, vadinasi, ji didesnė, apaugusi ir tuščiąja eiga veikia lėčiau.
Taigi galima sakyti, kad pamiršote šią ligą? Ar, be vaistų vartojimo, nebejaučiate jokių su Hashimoto susijusių simptomų?
Sportas mane labai išgelbėjo kasdienybėje, todėl per daug negalvoju, kas man negerai, nes esu užsiėmęs kažkuo kitu ir tai taip pat labai svarbu.
Kiek dabar sveri?
Dabar sveriu apie 58 kilogramus.
Kiek tau metų?
Birželio mėnesį man suėjo 40 metų.
Ar norėtumėte ką nors pasakyti žmonėms, sergantiems Hashimoto liga?
Jei bent viena moteris, perskaičiusi mano istoriją, atgaus tikėjimą, pakeis požiūrį į šią ligą, patikės, kad tai gali būti gerai, tada aš būsiu labai laiminga.
Autorius
Marcelina DzięciołowskaDaug metų su medicinos pramone susijęs redaktorius. Jo specializacija – sveikata ir aktyvus gyvenimo būdas. Privati aistra psichologijai įkvepia ją imtis sudėtingų šios srities temų. Interviu ciklo psichoonkologijos srityje autorė, kurios tikslas – ugdyti sąmoningumą ir laužyti stereotipus apie vėžį. Jis tiki, kad teisinga protinė nuostata gali padaryti stebuklus, todėl konsultuodamasis su specialistais skatina profesines žinias.