Misofonija (padidėjęs jautrumas garsams) paverčia vakarienę su mylimu žmogumi, o tai daugeliui žmonių yra idealus romantiško vakaro planas, o šiam žmogui – diskomforto, baimės ar net… agresijos priežastimi. . Kol kas mokslas apie mizofoniją daug nežino, tačiau kokios yra padidėjusio jautrumo garsams priežastys ir ar yra kokių nors mizofonijos gydymo būdų?

Misofonija (padidėjęs jautrumas garsams)yra terminas, kilęs iš dviejų graikiškų žodžių: „misos“, reiškiančio neapykantą, ir „telefonas“, suprantamas kaip garsas. Problema taip pat kartais vadinama SSS, kuri kilusi iš angliško termino Selective Sound Sensitivity Syndrome. Pirmą kartą misofonija buvo aprašyta 2000 m. publikacijoje, kurios autoriai yra audiologai P. ir M. Jastreboffai.

Nėra statistikos, kuri rodytų sergamumą misofonija. Taip gali nutikti ir dėl to, kad apie asmenį buvo kalbama visai neseniai, ir dėl to, kad nėra vienareikšmių misofonijos atpažinimo kriterijų. Dar daugiau – psichiatrinėse klasifikacijose (ar tai būtų DSM, ar TLK) misofonijos sąvoka visai neatsiranda. Tačiau iki šiol atlikti stebėjimai rodo, kad tiek moterys, tiek vyrai gali nukentėti nuo padidėjusio jautrumo garsams. Pirmosios problemos, susijusios su SSS, atsiranda gana anksti, jau vaikystėje – paprastai mizofonija prasideda apie 9-13 val. paciento gyvenimo metai.

Misofonija (jautrumas garsui): priežastys

Šiuo metu neaišku, kas sukelia mizofoniją. Teoriškai atrodytų, kad problema gali slypėti klausos organo disfunkcijoje, tačiau taip nėra – pacientai, kurių jautrumas garsams yra padidėjęs, turi tinkamai funkcionuojančias ausis. Hipotezės apie misofonijos priežastis šiuo metu sutelktos į tai, kaip garsus suvokia smegenų klausos centrai – gali būti, kad šių centrų funkcijos sutrikimas gali būti mizofonijos š altinis.

Misofonija (jautrumas garsui): kaip ji diagnozuojama?

Kaip jau minėta, misofonijos diagnozavimo kriterijai tiesiog neegzistuoja – todėl sutrikimas greičiau atpažįstamas atmetus kitas galimas priežastisar turite problemų. Diferencinė diagnozė turėtų apimti, inter alia, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, bipolinis sutrikimas ir nerimo sutrikimai. Ši būtinybė kyla ne dėl to, kad minėtuose skyriuose taip pat yra padidėjęs jautrumas garsams, o dėl to, kad esant šioms psichikos problemoms gali pasireikšti ir mizofoniją lydintys simptomai, tokie kaip dirglumas, nerimas ar panikos epizodai.

Diagnozuojant mizofoniją taip pat reikia atsižvelgti į klausos problemas. Pavyzdžiui, hiperakuzija turėtų būti atmesta – skirtumas tarp jos ir misofonijos slypi tame, kad hiperakuzijos metu pacientas yra itin jautrus daugumai, o ne tik konkretiems garsams. Kitas vienetas, į kurį reikia atsižvelgti atliekant diferencinę diagnozę, yra fonofobija, kuri yra nerimo reakcija į vieną konkretų garsą.

Misofonija (padidėjęs jautrumas garsams): sutrikimo eiga ir jo pasekmės

Mizofonija sergantis pacientas dažniausiai blogai reaguoja į … artimiausių žmonių skleidžiamus garsus. Problema būdinga tuo, kad nemalonius pojūčius pacientui sukelia garsai, kurių sklidimas dažniausiai visiškai nepatraukia kitų žmonių dėmesio. Tokių garsų pavyzdžiai:

  • garsai, lydimi valgant (pvz., kramtant, ryjant ar kramtant);
  • kvėpavimo garsai (ir tylus kvėpavimas, ir knarkimas, taip pat čiaudėjimas ir uostymas);
  • gyvūnų skleidžiami garsai (pvz., katės miaukimas, šunų lojimas ar paukščių giedojimas už lango);
  • skamba kartu spausdinant kompiuterio klaviatūra;
  • kūdikio verksmas.

Vienas pavyzdys gali būti naudojamas siekiant geriau suprasti, ką patiria misofoniją turintys žmonės. Na, užtenka akimirkai pagalvoti apie jausmus, kuriuos jautėme mokykloje, kai kas nors perbraukė nagu per kreidos lentą – tokioje situacijoje daugelis patyrė didelį diskomfortą. Mizofonija sergantys pacientai jaučiasi panašiai arba dar blogiau girdėdami minėtus ar kitus garsus.

Kai pacientas, sergantis mizofonija, girdi jį erzinančius garsus, gali pasirodyti:

  • stiprus diskomforto jausmas;
  • baimė ir nerimas, kartais net panikos priepuolio forma;
  • susierzinimas ir pyktis;
  • agresija;
  • noras pabėgti ten, kur negirdėtumėte garso.

Padidėjęs jautrumas garsams gali būti tokio laipsnio ir sukelti tokį didelį psichologinį diskomfortą, kad pacientui gali net kilti minčių apie savižudybę. Suintensyvėjimasagresijos jausmas, atsirandantis mizofonijos metu, gali būti toks stiprus, kad pacientas, norėdamas, kad garsas jį nebekankintų, gali net muštis su garsą skleidžiančiu asmeniu. Laikui bėgant mizofonijos simptomai gali pasireikšti net pacientui neišgirdus garsui – jie gali būti net išprovokuoti matant, kad kažkas netoli paciento pradeda valgyti ar gerti.

Kaip galite lengvai atspėti, sunku išvengti susitikimo su žmonėmis, kurie kvėpuoja ar valgo maistą. Dėl šios priežasties misofonija sergantys pacientai gali patekti į izoliaciją – jei taip elgiasi, tai todėl, kad skirtingi garsai neleidžia jiems normaliai funkcionuoti. Dėl saviizoliacijos gali kilti problemų šeimyniniame gyvenime – pacientai gali vengti net artimų šeimos narių arba pasirinkti neformuoti santykių su kitais žmonėmis. Be to, dėl misofonijos pacientas negali dalyvauti edukacinėje veikloje ar eiti į darbą.

Misofonija (jautrumas garsui): gydymas

Kol kas nerasta mizofonijos gydymo metodo, kurio veiksmingumas būtų įrodytas moksliniais tyrimais. Tačiau pacientai, turintys padidėjusį jautrumą garsams, nėra palikti savieigai – galima imtis įvairių veiksmų, siekiant palengvinti patiriamas problemas. Naudojimas gydant misofoniją, be kita ko, yra: pripratimo terapija, paprastai skirta spengimui ausyse gydyti. Jis vadinamas TRT (Tinitus Retraining Therapy) ir susideda iš to, kad garsas, sukeliantis neigiamas paciento emocijas (pvz., kitų žmonių kvėpavimas), yra susijęs su garsu, kurį pacientas suvokia kaip malonų (pvz., su daina). . muzikinis). Psichoterapija taip pat gali padėti pacientams, sergantiems misofonija – šio sutrikimo atveju dažniausiai taikomos elgesio technikos (ypač ekspozicijos terapijos), taip pat visavertė kognityvinė-elgesio psichoterapija.

Kategorija:

Psichiatrija