Sveikata yra vienas iš svarbiausių laimės ingredientų. Nepagydoma ar sunki liga, kaip ir negalia, siejama su tragedija. Mes nenorime galvoti, kad tai gali mus sutikti. Tačiau kiekvieną dieną kai kurie žmonės girdi gydytojo žodžius, kurie skamba kaip nesąžiningas sakinys. Kaip su tuo gyventi?
Šokas, siaubas, neviltis, pyktis, netikėjimas. Paprastai tai yra pirmoji paciento reakcija, kai jis sužino, kad jam buvo diagnozuotas, pavyzdžiui, piktybinis auglys, išsėtinė sklerozė arba kad jis yra užsikrėtęs ŽIV.
Niekas nėra pasirengęs rimtai ligai
Marta planavo nuostabias atostogas užsienyje, kai iš gydytojo sužinojo, kad reikia pakartoti tyrimus. Rezultatas vėl buvo tas pats: plaučių vėžys. Pirmoji jos reakcija buvo nuostaba: ar ji tai sulauks? Juk jis jau daug metų nerūko, veda tokį sveiką gyvenimo būdą! Aerobika, baseinas, kasdienė gimnastika… „Buvau įsiutę, kad iš mano atostogų nieko neatsitiko“, – prisimena ji. – Maniau, kad tokiam kaip aš taip neturėtų nutikti, todėl kartojau tyrimus, kreipiausi į skirtingus gydytojus. Bet, deja, rezultatas buvo toks pat. Kartais ligoniui ir jo artimiesiems apie ligą ir jos pasekmes suvokti prireikia kelių savaičių. Kai kurie iš jų nepasiekia pabaigos.
Psichika ir ligos – mirties tabu
Sunku kalbėti apie ligą, be to, šeima, o kartais ir gydytojai, jaučia pareigą bet kokia kaina paguosti, net nuslėpti tiesą. Leszekas ir jo žmona slėpė nuo sūnaus, kad jis miršta nuo leukemijos. Bet būtent jis likus mėnesiui iki mirties pasakė: – Žinau, kad tuoj bus, girdėjau, ką sako seselės. Kodėl melavote? Tėvas jautė gėdą ir siaubą. Jis manė, kad mažylis negali pakęsti tiesos, todėl jautėsi bejėgis, pasimetęs. Be to, kaip jis turėjo žinoti, kaip susidoroti su sunkia sūnaus liga? – Savo kultūroje gimimo tabu jau sulaužėme, bet mirties tabu tebegalioja. Pripažinti jo egzistavimą daugeliui reiškia nesėkmę – sako prof. Jacekas Łuczak, Nacionalinės paliatyvios ir ligoninių priežiūros tarybos pirmininkas. – Gerą savijautą, jaunystę ir sėkmę laikome natūralia, todėl žinia apie pavojingą ligą dažniausiai sujaukia mūsų vertybių sistemą ir sukelia šoką.
Psichika ir sunki liga – svarbus sąžiningumas ir tiesa
Tiek ligoniams, tiek jų artimiesiems jų reikia ir, specialistų teigimu, jie tai daug geriau toleruoja, nei apsimesti, kad nieko blogo. Toks elgesys sukelia papildomą skausmą ir neleidžia atvirai kalbėti apie tai, kas svarbiausia. Užuot klausę: „Ar skausmas sumažėjo?“, „Ar karščiuojate?“. sergantis žmogus mieliau girdi: „Kaip jautiesi?“, „Ar galiu ką nors padaryti dėl tavęs?“, „Kaip norite gydytis?“, „Ar norite sužinoti ligos fazes, gydymo metodus“. skausmo malšinimas?" Tada jis atsidaro, pats užduoda klausimus. Dauguma pacientų mieliau mirtų namuose, nes ligoninėje jaučiasi anonimiški, neturintys individualumo ir pasirinkimo galimybių. – Niekas, net artimiausia šeima ir gydytojas, negali nuspręsti už sergantį žmogų, ar ir kada jis turi sužinoti visą tiesą. Deja, dažnai išgirsta neišsamias nuomones, paviršutiniškus atsakymus į klausimus – sako prof. Łuczak. – Melavo, neturės laiko atsisveikinti su artimaisiais, tvarkyti religinių, paveldėjimo reikalų. Net jei jo laukia mažai laiko, jis gali jį praleisti kuo geriau. Būkite su artimaisiais, jauskite jų meilę, kalbėkitės apie tai, kas liko nepasakyta, ragaukite mažų malonumų. Tai labai svarbu.
Neatsakyti klausimai
Šį klausimą dažnai girdi gydytojai, dažniau pacientų artimieji ir draugai. Ir vis dėlto atsakymo į juos nėra, nes nelaimė mus paliečia be jokios priežasties ir be niekieno k altės. – Šimtus kartų savęs klausiau: kodėl aš? Marija nesuprato, kaip ji gali susirgti IS. „Galvojau apie neįgaliojo vežimėlį, į kurį tuoj sėdėsiu, ir man pasidarė bloga. Aš, energijos ugnikalnis! Apk altinau nekompetentingus gydytojus, užnuodytu maistu, vandeningomis venomis, klausiau artimųjų apie ligas šeimoje, mamos nėštumo eigą…
- Aš negalėjau suprasti, kodėl tokios ligos kaip leukemija vargina vaikus, - prisimena Leszekas. „Stebėjau sūnaus skausmą ir keikiau pasaulį, Dievą ir save už tai, kad perduodu vaikui silpnus genus. Aš ieškojau stebuklingo vaisto. Kol supratau, kad tai nieko nepadės nei jam, nei man.
– Mes retai ištveriame sunkumus stoiškai, pripažįsta Agnieszka Wójcik, fizioterapeutė iš Varšuvos Onkologijos ligoninės. – Nelaimėje pasiseka tiems, kuriuos ligoje palaiko artimieji. Dalyvavimas ir nuoširdus pokalbis yra tokie pat svarbūs kaip profesionali priežiūra ir praktinė pagalba. Taip pat svarbu keistis patirtimi su kitais pacientais.
Nerimas ir nerimas
Sergant sunkia, progresuojančia liga, reikia būti pasiruošus nuolatiniams savijautos ir nuotaikos svyravimams. Aplinka turi sugebėti prie jų prisitaikyti. - Sunki liga, ypač be galimybės pasveikti, yra didžiulė psichologinė našta, - sako BoženaWinch, psichoterapeutas, kurio specializacija yra darbas su nepagydomai sergančiais pacientais ir jų šeimomis. – Gydymas siejamas ne tik su negalavimais ir ligoninės stresu, bet ir su nepalankiais išvaizdos pokyčiais, jėgų praradimu, bejėgiškumu. Daugelis pacientų turi ribotą prieigą prie specializuotų įstaigų, daugelis negali sau leisti vaistų ir profesionalios priežiūros.
Kančia, nuovargis, mažesnis patrauklumas ir apribojimai kelia daug nerimo. Po šoko ateina lūžis, atkryčio baimė, skausmas, negalia, netekimas teisės priimti sprendimus dėl savęs, būti našta kitiems. Sergantys nerimauja dėl savo šeimų finansinės padėties arba bijo, kaip susitvarkys patys. Daugelis kenčia nuo abejingumo ir vienatvės.
Imuniteto ir meilės testas
Net tikintiesiems mylimo žmogaus liga yra sunkus išbandymas. Kasdien reikia rodyti širdingumą ir, be papildomų pareigų naštos, iškęsti sergančio žmogaus depresiją ar agresiją, kuris, kentėdamas, kartais nesąmoningai žeidžia kitus. Gerai, jei tavo artimieji tai supranta. - Aš patariu sergantiems ir jų šeimoms pripažinti savo jausmus, įskaitant neigiamus, ir nedvejodami ieškoti paramos, - sako Božena Winch. – Jie dažnai dėl to gėdijasi. Sakau: normalu, kad tu negali susitvarkyti, normalu jausti pyktį, neviltį, baimę, kad nežinai, kaip atrodo mirtis.
Žmonės dažnai nesuvokia, kiek daug galima padaryti, kad pacientas mirtų oriai. Kvalifikuota slaugytoja ir duoti daugiau tablečių kartais yra mažiau nei kalbėti, klausytis prisiminimų ir laikyti už rankos. - Užuot apgaudinėję kartu ir pasinerdami į neviltį, galite pasiūlyti pacientui pasirinkimą, kaip ir su kuo jis nori praleisti jam likusį laiką, - sako Agnieszka Wójcik. - Kai kas nors nusprendžia kovoti už savo gyvybę ar pagerinti jo kokybę, vėl prasminga. Vieniems padeda kontaktai su kitais sergančiais žmonėmis, su dvasininkais, o kartais ir su praeitimi. Kai kurie atranda savo kūrybinius sugebėjimus ir palieka gražių meno kūrinių, rašytinių ar įrašytų prisipažinimų.
Proveržio galimybė
Toks pokytis į gerąją pusę įmanomas, kai žmogus susitaiko su savo liga. – Tai neturi nieko bendra su rezignacija – mano prof. Łuczak. – Tik sutikimas su tiesa pacientui leidžia pamatyti teigiamus situacijos aspektus. Martai, prisipažinusi sau: gerai, aš sergu vėžiu, tapo proveržiu. Ji iškart paklausė savęs: ar galiu ką nors padaryti? Ir paaiškėjo, kad taip. Ji susidomėjo liga, gydymo metodais, kreipėsi į įvairius gydytojus, panašios patirties turinčius žmones. Būtent jų dėka ji patikėjo, kad to vertakovoti už gyvybę ir kad šią kovą galima laimėti.
Marija nustojo kalbėti apie savižudybę, nes sužinojo, kad invalido vežimėlyje ją vis dar myli dukterys ir, kaip ir anksčiau, gali gyventi socialinį gyvenimą. Ji tikina, kad sveikuoliai retai kada džiaugiasi akimirka, kiekviena smulkmena, tačiau jau žino, kad nevalia gaišti nė minutės. „Gyvenimas nepraranda savo prasmės net nepagydomai sergantiems ir neįgaliems žmonėms, jei tik jie moka mylėti“, – sako Božena Gervė. – Jei sugebame dovanoti ir priimti meilę, galime ir toliau džiaugtis kiekviena akimirka ir gyventi visavertiškai. Mes vis dar galime būti laimingi.
mėnesinis "Zdrowie"