Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Stipri, paralyžiuojanti baimė gali jus užvaldyti pamačius vorą ar šunį. Jei bijote minties palikti namus ar pasimylėti, tai verčia jausti nerimą. Kai tai virsta fobija, tai gali sugriauti jūsų gyvenimą. Imkitės kovos su nepagrįsta baime!

50-metis vyras turi keistą judesį: jis bando įkišti kojas tik į grindinio plytelės vidurį. Kartais jis komiškai pašoka, kad neužliptų ant jų krašto. Kai pagaliau padaro maršrutą, jis bando įeiti į restoraną. Bet ji stovi prie savo durų geras kelias minutes (išleidžia visus, kad nieko nepaliestų). Su pasibjaurėjimu paima pirmą staliuką ant krašto (juk anksčiau čia sėdėjo daug baro klientų - šlykštu!), Išima plastikinius stalo įrankius, plastikines pirštines, vienkartinę lėkštę. Jis laukia padavėjos, o kai ji ateina, vyras elgiasi kaip niekšelis, ją įžeidžia. Grįžusi namo ji nusiplauna rankas hipoalerginiu muilu ir iškart meta į šiukšlių dėžę. Jis kiekvieną kartą naudoja naują kubą. Šis vyras kenčia nuo daugybės įkyraus elgesio irfobijų , įskaitant sunkiausiai gydomą socialinę fobiją. Nors jis yra tik žinomo filmo „Geriau negali būti“ veikėjas (pagrindinį vaidmenį atliko Jackas Nicholsonas, o jo elgesys sukelia juoką kino salėje), iš tikrųjų toksbaimėsneleidžia sergantiems žmonėms normaliai funkcionuoti dėl fobijų. – Tuo labiau, kad kai kurie žmonės išvis nežino apie ligą. Jie išmoksta su tuo gyventi ir vengti situacijų, kuriose gali bijoti. Tačiau taip būna ne visada. O negydomos fobijos sukelia stipriądepresiją , neurozes ir rimtus psichikos negalavimus – aiškina Varšuvos medicinos universiteto psichiatrijos klinikos psichiatras Dr. Dariusz Maciej Myszka.

Nerimas lydi daugumą psichikos sutrikimų

Sveiku protu, norėdami apibūdinti paprasčiausias nemalonias emocijas, terminus „baimė“ ir „baimė“ vartojame pakaitomis. Tačiau jie turi skirtingą reikšmę. – Sveikiems žmonėms baimė yra visiškai normalu. Tai apsauginis signalas, įgimta organizmo reakcija į grėsmingą dirgiklį, – aiškina Bydgoščiaus psichologė daktarė Magdalena Prentka. - Su ja susiduriame, kai grėsmė yra reali, pvz., artimo žmogaus, darbo, socialinės padėties, turto netekimas, tiesioginė grėsmė sveikatai argyvenimą. Pasirodo, kai šuo mus užpuola, lėktuvui kylant, pamačius odontologo kėdę, prieš egzaminą ar viešą kalbą. Kartais mes taip pat su baime reaguojame į kokį nors triukšmą. Šią reakciją sumaniai naudoja blogų siaubo filmų autoriai. Baimė yra teigiama emocija, nes ji mobilizuoja organizmą kovoti, apsaugoti ir kažką įgyti. Kita vertus, baimė nėra objektyvizuota – žmogus negali rasti jos priežasties. Nerimas lydi daugumą asmenybės sutrikimų, depresijos, psichozių ir neurozių (kai esame palūžę ar patiriame stiprų stresą). Tai informacija, kad organizme kažkas negerai, nes sveikiems žmonėms nerimas neturėtų kilti. Nors nepažįstu žmogaus, kuris niekada to nebūtų pajutęs. Egzistencinis nerimas šiais laikais yra labiausiai paplitęs – jį jaučiame praradę gyvenimo prasmę, – priduria psichologė.

Svarbu

Ne visi bijo konkrečių dalykų. Kai kurie žmonės nesugeba paaiškinti savo baimių, nors puikiai žino, kas tada vyksta su jų kūnu. Pavyzdžiui, Lenkijoje nėra nuodingų vorų, o pamatę šiuos gyvūnus daugelis žmonių rėkia ir bėga. Kiti bijo pelių, kačių, paukščių – juos pamatę panikuoja ir rėkia, nors gyvūnai bijo labiau. Būna ir tokių, kurie nekelia lifto ir neskraido. Jie stengiasi gyventi taip, kad išvengtų situacijos, kai baimė juos paralyžiuotų.

Nerimo situacijų išvengimas problemos neišsprendžia

– Nepaaiškinama kažko baimė dar nėra fobija, – tvirtina Dr. Małgorzata Kostecka, Varšuvos medicinos universiteto psichiatrijos klinikos psichologė. – Tik tada, kai ko nors vengiame ir vedame tokį gyvenimo būdą, kad savo kelyje nesusiduriame su baimės š altiniu, galime kalbėti apie jos atsiradimą. 40-metė Anna bijo paukščių. – Kai buvau maža, važiuodavau atostogauti pas močiutę į Palenkę. Vieną dieną pabudau nuo to, kad ant mano pagalvės sėdi višta ir žiūri į mane. Prisimenu jos akis, plasnojančius sparnus ir naguotas letenas. Buvau siaubingai išsigandusi. Nuo to laiko vengiau paukščių, bjauriuosi ir bijau jų – priekaištauja jis sau. Suaugusi moteris stengėsi nebūti ten, kur prie jos galėtų būti paukščių. Tačiau ne visko galima išvengti. Kartais fobijos sergantįjį užpuola pačios situacijos. Staiga į mūsų butą įskrido balandis. Mano reakcija buvo greita: pasislėpiau už šaldytuvo ir rėkiau. Aš negalėjau pajudėti. Iš ten išėjau tik tada, kai vyras atidarė langą ir išskrido balandis, – prisimena Anna. Kita vertus, Barbara neturi nė vieno užsegamo drabužio. Juose gali būti tik užtrauktukai, kabliukai ir virvelės. - Bjauriuosi mygtukais, negaliunežiūrėk, – tikina 27 metų vyras. – Net jei jie yra kur nors namuose, jie yra paslėpti dėžėse, kad manęs neerzintų. Mergina iš vaikystės (buvo apie 5 m.) prisimena tam tikrą situaciją: Žaidė su drauge, vilkėjusia rožiniais drabužiais, susagstyta iki kaklo. Vieną iš jų ji atkakliai kramtė, lyg ruoštųsi jį nuryti. Tuo metu į kambarį, kuriame sėdėjome, įėjo mama ir pranešė apie pusseserės mirtį. Nuo to laiko mygtukai mane nuliūdino, prisipažįsta 27 m. Neketinama dėl to gydytis; jis tiesiog vengia bet kokio kontakto su… mygtukais. Agnieszka, savo ruožtu, kenčia nuo gelofobijos. Stenkitės nesiliesti su gelio konsistencijos daiktais, indais ar medžiagomis. Manote, kad tai kvaila? Klaida, nieko negali būti blogiau. – Atrodo, kad visi yra maža problema. O drebučiai mane puola kone kiekviename žingsnyje. Tiesą sakant, tik tada, kai turi fobiją fone, gali pamatyti, kiek aplinkui yra daug bauginančių ir šlykščių (vilkančių!) medžiagų: maistas, klijai, kremai… Jie mane puola kiekviename žingsnyje, priduria ji.

Iš kur kyla baimės?

Psichologai ir psichiatrai fobijų atsiradimą aiškina dviem sąvokomis: elgsenos (kažkodėl mes išmokstame nerimo reakciją ir ją dubliuojame, lygiai kaip Anna siejo paukštį su vaikystės nerimu) ir psichoanalitine (baimė kyla esant vidinis, nesąmoningas konfliktas, nešiojamės jį yra savyje, negalime jo išspręsti, todėl suaugę randame jam išeitį - objektyvizuojame specifinės baimės, pavyzdžiui, arklių, pavidalu.Mums lengviau pripažinti (netgi sau), kad bijome arklių ar šunų nei intymių problemų.

– Šios dvi sąvokos gali viena kitą papildyti, – sako dr. Małgorzata Kostecka. Priklausomai nuo to, kaip kilo fobija, taip ją reikia gydyti. Daug sudėtingesnis yra fobijų gydymas psichodinaminiu metodu (išvestas iš psichoanalizės), nes reikia prieiti prie tikrosios nerimo priežasties. Gydymas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. – Tada grįžtame į praeitį, į vaikystę. Beje, tokioje terapijoje gali „išdygti“ ir kitų ligonio problemų. Specialistas turėtų būti atrenkamas labai atsargiai – įspėja gydytoja Małgorzata Kostecka. Tuo tarpu gydymas elgesio metodu (dažniausiai) – nerimo situacijų desensibilizacija: palaipsniui artėjant prie nerimo š altinio ir išmokstant atsipalaiduoti bei atsipalaiduoti. Magdalena Winiarska-Day JAV buvo atlikta speciali terapija, nes bijojo vorų. Pirmiausia ji buvo įpratusi kompiuterio ekrane matyti gyvūną. Tada ji priėjo prie narvo su vorais. Terapijos pabaigoje ji galėjobe baimės laikyti net tarantulą. Aneta bėgo nuo kiekvieno sutikto šuns. Ji negalėjo eiti gatve nepasitikrinusi, ar kur nors neslepia gyvūnas, lankydama draugus, kurie turi šunis. Mama prisiminė, kad kai mergaitei buvo pusantro, ją išgąsdino rotveileris. Anetei augant, šunų baimė stiprėjo. Terapijoje buvo kalbama apie šunų vedlių, gelbėtojų ir aviganių privalumus. Tuo pat metu terapeutas ir mergina žiūrėjo šunų nuotraukas. Po kelių apsilankymų poliklinikoje Aneta kitame kabineto gale leido pasėdėti mažam, švelniam šuneliui – antsnukiu ir pavadėliu. Idėja buvo, kad pacientas priprastų prie minties, kad čia šis šuo ir nieko blogo nevyksta. Galiausiai ji sutiko jį paglostyti. Galiausiai jam buvo nuimtas snukis ir leista laisvai lakstyti po biurą. Mergina nebereagavo su baime. – Turėjau pacientą, turintį aukščio baimę, – sako gydytoja Małgorzata Kostecka. – Pradžioje naudojome atsipalaidavimo technikas. Tada moteris klausėsi į kasetę įrašytų pasakojimų apie ūgius. O baigiantis mokymams patraukėme į Kultūros ir mokslo rūmų viršutinį aukštą. Jai pavyko įveikti šią fobiją.

Polinkis į nerimą ir fobijas yra paveldimas

Sunkiausia gydyti socialines fobijas. Paprastai kovojant su jais padeda farmakologija, – aiškina daktaras Myszka. – Tokio tipo baimė artima tokioms ligoms kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas, depresija. Pasitaiko, kad pacientas vienu metu kenčia nuo kelių negalavimų, tokių kaip šizofrenija ir socialinė fobija. Sergantys bijo pasirodymų viešumoje, pasimatymų, pokalbių su viršininku ir net apsilankymo pas gydytoją. Paulina M. pradėta gydytis prieš metus, nes fobija sutrikdė normalią veiklą ir sutrikdė mamą. Universitete jai dažnai tekdavo skaityti paskaitą ar viešai pasisakyti. – Aš taip to bijojau, kad prieš kelias dienas man sutriko skrandis. Panaši didžiulė baimė atsirasdavo visose situacijose, kai buvau teisiama, – prisipažįsta ji. – Dėl to studijas nutraukiau. Ji taip pat turėjo didelių problemų dėl vairavimo egzamino išlaikymo. O kai įsidarbino, iš nervų pirmą dieną apipylė savo viršininką kava. Viskas jai buvo labai apmaudu. Laikui bėgant išsivystė depresija. Jau po pirmųjų terapinės grupės susitikimų ji pradėjo pastebėti pokyčius. Baigusi terapiją, ji išmoko pasakyti žmonėms, ką galvoja, ir kalbėti diskusijose. – Šiandien jau nesusiduriu su kiekviena smulkmena, esu atviresnė, – džiaugiasi ji. Dabar ji planuoja kelionę į JAV – ketina vykti viena. – Polinkiui vystytis fobijai svarbų vaidmenį vaidina genetinis veiksnys. Galima net sakyti, kad fobija yra paveldima– aiškina daktaras Dariusz Maciej Myszka. Kiekvienas iš mūsų nešiojame savo gyslas – tam tikrą įtampos sritį, vidinę baimę. Tai gali būti bet kas: pavydas tėvui, pakankamos motinos globos trūkumas, meilės trūkumas, tėvų išsiskyrimas. Tačiau ne visi tai daro. – Kai kurie žmonės puikiai susitvarko su nerimu. Jie tai žino ir neieško alternatyvių pateisinimų – priduria dr. Małgorzata Kostecka.

„Zdrowie“ mėnesinis

Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Kategorija:

Psichiatrija