Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Vaiko įvaikinimas yra geriausias sprendimas, kai biologiniai tėvai nenori arba negali vykdyti savo pareigų. Lenkijoje įvaikinimas galimas įprastiniu arba tiesioginiu (įvaikinimas su indikacija). Sužinokite apie vaiko įvaikinimo tvarką ir kokias sąlygas turi atitikti būsimi įtėviai.

Įvaikinti vaikąyra tėvų sprendimas kasmet 3,6 tūkst. vaikai. Tai nėra daug, turint omenyje, kad vaikų namuose savo tėvų laukia 20 000 vaikų. vaikai. Tačiau daugumos jų priimti negalima dėl nesureguliuotos teisinės situacijos. Įvaikinti vaiką suinteresuotos poros dažniausiai kreipiasi dėl naujagimių ar kūdikių, siekdamos kuo ilgiau džiaugtis vaikyste, taip pat bijodamos blogų vaiko išgyvenimų. Tiems, kurie nerado tėvų mūsų šalyje, įvaikinimas į užsienį – galimybė normaliam gyvenimui. Įprastai čia lankosi vyresni nei 7 metų vaikai, sergantys, atsilikęs vystymasis, genetiškai apkrauti, pvz., sergantys psichikos ligomis, ir daug brolių ir seserų (broliai ir seserys nesiskiria).

Vaiką galima įvaikinti dviem būdais:dažniau, padedant psichologams ir pedagogams, įprastinis įvaikinimas, t. y. įvaikinimo ir globos centre, ir ginčytinas tiesioginis įvaikinimas, kai mama pati nusprendžia, kam duoti vaiką (įvaikinimas su indikacija). Dauguma specialistų teigia, kad preliminarus įvaikinimas kelia daug pavojų, ir tam prieštarauja. Tai kelia įtarimą, kad ant kortos gresia pinigai, o tai tiesiog prekyba vaikais. Kadangi biologiniai tėvai susisiekia su įtėviais, susitinka teisme, žino savo asmens duomenis, o įprasto įvaikinimo atveju įtėviai natūraliems tėvams lieka anonimiški.

Vaiko įvaikinimo taisyklės

1. Įvaikinti galima tik paliktą vaiką , t. y. tą, kurio biologiniai tėvai mirė arba yra gyvi, bet atsisakė tėvų pareigų arba teismas šią teisę iš jų atėmė. Geriausia, kai mama, negalinti ir nenorinti susitvarkyti su vaiko auginimu, nusprendžia atiduoti vaiką iš karto po gimdymo, nes tai sutrumpina naujų tėvų laukimo laiką.

2. Sprendimas patikėti vaiką turi būti gerai apgalvotas, nes jis yra jospasekmės bus negrįžtamosTodėl vaiką palikusi moteris gali apsigalvoti per 6 savaites. Kandidatams į įvaikinimą tai reiškia, kad nėra galimybės įvaikinti vaiko, kol jiems nesueis 6 savaitės. Bet kokie išankstiniai susitarimai su mama, net ir raštu, nėra privalomi. Taip pat nėra galimybės sudaryti teisiškai įpareigojančios sutarties nėštumo metu, kaip praktikuojama, pavyzdžiui, JAV.

3. Kartais paaiškėja, kad problema, kuri biologiniams tėvams atrodė beviltiška, gali būti išspręsta ir vaikas grįžta į savo šeimą… antklodės atsisakymas). Tada kūdikis yra laisvas ir per kelias dienas per įvaikinimo centrą gali keliauti į naują šeimą, kur jo laukia įvaikinimo posėdis.

4. Negalima įvaikinti paliktų vaikų(tai galioja ir vaikams, esantiems vadinamuosiuose gyvenimo languose), kol nėra nustatyta, kas yra jų biologiniai tėvai ir kur jie yra. Todėl kelias iki šių vaikų įvaikinimo yra ypač ilgas. Tėvų valdžios atėmimo atvejai gali užsitęsti metų metus, kai tėvai, neprižiūrintys vaiko, nenori atsisakyti savo teisių ir nedaro pakankamai pastangų, kad jais rūpintųsi atsakingai.

Tuo tarpu kuo anksčiau vaikas bus įvaikinamas ir apgaubtas meile, tuo didesnė tikimybė, kad jį pavyks apsaugoti nuo našlaičių ligos padarinių. Tačiau vaiko atėmimas iš tėvų visada yra paskutinė išeitis. Jei yra galimybė pagerinti šeimos padėtį, teismas apriboja tėvų teises, o ne atima. Vaikas, kuriam yra 13 metų, turi duoti sutikimą dėl įvaikinimo.

Kiek laiko užtrunka vaiką įvaikinti?

Įvaikinimo ir globos centrų užduotis – surasti geriausius tėvus vaikui. Tai pasiekiama naudojant įprastą 9 mėnesių patikrinimo ir mokymo sistemą. Per šį laiką psichologai ir pedagogai patikrina kandidatų į tėvus polinkį, ar jie sugeba vaikui užtikrinti ne tik materialinę egzistenciją, bet ir emocinį saugumo jausmą, paruošia įtėviais. Lenkijoje įstatymai leidžia vienišiems asmenims įsivaikinti.

Pirminio pokalbio metu kandidatai pateikia savo sprendimo priežastis ir pageidavimus, susijusius su vaiku – vieni nori įvaikinti tik kūdikį, kiti daugiausia nori, kad biologinė šeima būtų laisva nuo priklausomybių ar genetinių ligų. Vaiko laukimo laikas svyruoja nuo vienerių iki kelių metų.

Kas gali tapti įtėviu?

Gali įvykti įvaikinimasišbandykite poras, kurios turi bent 5 metų santuokos patirtį. Kodėl? Remiantis statistika, daugiausiai skyrybų užfiksuota per pirmuosius 5 metus. Centrų darbuotojai pabrėžia, kad esmė yra ne mėtyti rąstus ant potencialių tėvų, o užtikrinti šeimos stabilumą jau paliktam vaikui

Amžiaus skirtumas tarp būsimų tėvų ir vaiko turi būti ne didesnis kaip 40 metų

Tėvai turėtų būti laisvi nuo priklausomybių, turėti stabilias pajamas, turėti gerą nuomonę apie darbą. Būtina medicininė pažyma apie vaisingumo gydymą (pastarasis reikalavimas lankstus, vaiką gali įsivaikinti ir sutuoktiniai, kurie gali arba jau turi biologinių vaikų). Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai. Centro darbuotojai mokymų metu įspėja kandidatus, kad rūpinimasis vaiku, besąlygiškas jo mylėjimas pareikalaus iš jų daug pastangų. Kiekvienas paliktas vaikas yra kažkaip psichiškai suluošintas. Net ir ta, kurios buvo atsisakyta kūdikystėje. Tokio vaiko mama visą nėštumą dažniausiai patyrė stresą, ji dažnai gėrė ar vartojo narkotikus, prastai maitinosi, dirbo ne iš savo jėgų. Visa tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Poveikis gali būti įvairus ir priklausyti nuo traumos tipo, reiškinio masto ir trukmės bei vaiko jautrumo. Agresija, nesugebėjimas užmegzti emocinių ryšių, kurie susiformuoja tarp biologinių tėvų ir vaiko, nesugebėjimas veikti grupėje – tai problemos, kurias teks spręsti. Devyni mėnesiai – laikas pagalvoti apie savo sprendimą. Turite būti tikri, kad ištikus pirmai bėdai kūdikio neišmesite. Psichologiniai seminarai, taip pat susitikimai su tėvais, kurie anksčiau yra įvaikinę vaikus, yra puiki parama nepasitikintiems.

Svarbu

10 žingsnių iki įvaikinimo

Kokie yra pagrindiniai įvaikinimo proceso etapai (tiksli procedūra atskiruose centruose gali šiek tiek skirtis):

1.Pirminis pokalbis ir dokumentų rinkimas (pvz., santuokos liudijimas, sveikatos pažyma, kad nesate registruotas priklausomybės ligų klinikoje, uždarbis, teistumas, nuomonė iš darbovietės ).

2.Susitikimas su pedagoge ir psichologe (sužinojimas apie įvaikinimo motyvus, kandidatų į tėvus galimybes ir psichologines nuostatas)

3.Bendruomenės pokalbis (apsilankymas namuose skirtas pasitikrinti socialines sąlygas ir geriau susipažinti su kandidatais)

4.Dalyvavimas mokymuose (pristatant su vaiko įvaikinimą susijusias problemas ir jų sprendimo būdus)

5. Kandidatai, atitinkantys reikalavimus įvaikinti (centro skyrimo komitetas parengia nuomonę, kurią reikia pateikti šeimos teismui).

6.Informacijos apie pasirinktą vaiką pristatymas (jo šeimos padėties, sveikatos būklės aptarimas)

7.Pirmasis būsimų tėvų kontaktas su vaiku ten, kur jis yra, pvz., vaikų namuose (galite pasikalbėti su auklėtoja, psichologe, įstaigos gydytoja , nuo šiol vaikas).

8.Prašymo šeimos teismui dėl vaiko įvaikinimo parengimas ir pateikimas su centre surinkta dokumentacija (centro darbuotojai dalyvauja kartu su tėvais teismo procese).

9.Dažniausiai teismas aiškiai sutinka paimti vaiką namo vadinamam. laikotarpis iki įvaikinimo, antrajame posėdyje skelbiamas įvaikinimas - įvaikinimas

10.Sprendimui įsiteisėjus (21 dienai) parengiamas naujas gimimo liudijimas

Skirtumai tarp įprastinio įvaikinimo ir įvaikinimo su nuoroda

Mūsų įstatymas leidžia procedūrą, pagal kurią biologinė motina pati suranda vaikui tėvus. Dar visai neseniai įvaikinimas su indikacija buvo naudojamas tik šeimoje, pvz., mirštanti mama norėjo, kad jos sesuo pasirūpintų jos vaiku. Šiuo metu, kaip ir Vakarų šalyse, juo vis dažniau naudojasi nesusiję asmenys. Skaičiuojama, kad tokį įvaikinimo būdą per metus renkasi maždaug 1000 šeimų, t.y. kas trečias įvaikinantis vaiką. Dažnai tai būna poros, kurios buvo atstumtos įvaikinimo centre. Vaiko ieškantys tėvai yra pasiruošę už tai sumokėti didelius pinigus. Koks įstatymas? Prekyba gali būti svarstoma tik tada, kai ji susijusi su ketinimu panaudoti asmenį, pvz., prostitucijai, prekybai organams.

Asmuo, organizuojantis įvaikinimą dėl materialinės naudos, gali būti nuteistas kalėti 5 metams. Tokių atvejų pasitaiko ir tarpininkai susisiekia su tėvais interneto forumuose

Įvaikinimas su nuoroda kelia daug kitų pavojų. Mamos apie savo vaikus nepraneša į centrus ir nepalieka jų ligoninėse, o dažniausiai tėvų ieško internetu. Biologiniai ir įtėviai vieni su kitais susisiekia forumuose, kalbasi telefonu (paprasto įvaikinimo atveju įtėviai apie biologinius tėvus žino tiek, kiek apie juos pavyko sužinoti centrui, o natūralūs tėvai nieko nežino apie įtėvius). Tik klausimas, ar mama, skelbianti: „Vaiką atiduosiu į geras rankas“, būsimiems tėveliams sako, kad nėštumo metu gėrė, todėl vaikasji gali sirgti vaisiaus alkoholiniu sindromu (FAS), vartojo narkotikus, vartoja psichotropinius vaistus? Kaip kandidatai į tėvus stengiasi iš visų jėgų (ne visada sąžiningai) pristatyti savo biologinei motinai, ji gali kažką nuslėpti. Centre yra laiko išmokti tiesos ir patyrusių darbuotojų. Biologinė mama, žinanti naują vaiko adresą, gali įsiveržti į įtėvius, grasinti vaiko paėmimu, reikalauti pinigų. Nors įstatymo šviesoje tam nėra šansų, tačiau pats viso to suvokimas įtėviams kelia baimę ir trikdo šeimos ramybę. Galite susirasti mamą, kuri naujagimiui iškart po gimimo leis gyventi naujoje šeimoje, o vaiką pasiims iki 6 savaičių pabaigos, nes norėjo išvilioti pinigus.

Moterys, nusprendusios įsivaikinti tokį įvaikinimo būdą, mano, kad išsirinks geriausius namus savo vaikams. Problema ta, kad jie dažniausiai negali susitvarkyti su savo gyvenimu ir neturi nei žinių, nei gebėjimo tinkamai patikrinti. Tiesa, kilus abejonių, teismas gali nukreipti potencialius tėvus į įvaikinimo centrą psichologiniams tyrimams ir bendruomenės pokalbiui. Tai leidžia patikėti, kad vaikas neatsidurs pas netinkamus žmones. Bet ar tai bus geriausia? Tinkamą įtėvių pasirengimą užtikrina Šeimos rėmimo įstatymas ir globos sistema. Pagal jį visi asmenys, besikreipiantys dėl įvaikinimo, turi būti apmokyti įvaikinimo centre.

Kada sakote savo vaikui, kad jis buvo įvaikintas?

Įtėviai metrikacijos skyriuje gauna naujo gimimo liudijimo kopiją su jų pavarde ir anotacija, kad jie yra tėvai. Senoji byla yra įslaptinta. Kai vaikui sukaks 18 metų ir jis norės sužinoti, kas yra jo biologiniai tėvai, jis galės kreiptis dėl išslaptinimo. Tačiau žinias apie biologinius tėvus laikyti paslaptyje yra viena, o informuoti vaiką apie įvaikinimą – kas kita. Specialistų teigimu, vaikas turėtų kuo greičiau sužinoti, kad yra įvaikintas, geriausia ikimokykliniame amžiuje. Gyvenimas rodo, kad išlaikyti paslaptį dažniausiai nepavyksta ir anksčiau ar vėliau vaikas apie viską sužino iš „gerųjų“, o tai ištinka rimtą šoką.

Kaip pasakyti tiesą? Pasitikėkite savo intuicija ir kūrybiškumu. Tokio pokalbio klimatas turėtų būti šiltas, kupinas gerumo. Kalbėkite skaidriai, nuoširdžiai: aš esu tavo mama, o tu – tavo įvaikinta dukra. Kai jūsų vaikas klausia, ką tai reiškia, ramiai paaiškinkite versdami kitus žodžius. Galite pasakoti apie įvaikintą mergaitę, pabrėždami, kad tėvai jos labai laukė. Svarbu aiškiai pasakyti: mama tavęs nepagimdė, bet mes tave mylime ir esimūsų vaikas. Mažylis tai natūraliai priims ir įvaikinimas jam nebus neigiamas. Jūs neturite pasakyti savo vaikui, kad jis buvo paliktas, nes tai sukelia traumą. Geriau pasakyti, kad tiksliai nežinoma, kodėl tavo tėvai negalėjo jais pasirūpinti, ir patikinkime: mama tikrai tave mylėjo, nes pagimdė tave.

Pasak ekspertodr Aleksandra Piotrowska, psichologijos daktarė iš Varšuvos universiteto

Tinkamas žmogaus funkcionavimas gyvenime, mokykloje, bendraamžių grupėje, šeimoje, profesinis darbas prasideda nuo laimingos vaikystės. Ankstyviausias laikotarpis yra ypač svarbus. Prieraišumas, gimstantis tarp kūdikio ir mylinčių tėvų, suteikia kūdikiui saugumo jausmą, kuris yra toks pat svarbus kaip ir kiti pagrindiniai jo poreikiai. Vaikas, jausdamasis mylimas ir saugus, pažįsta pasaulį, jį stebi ir liečia vis drąsiau. Jis įgyja naujų žinių ir įgūdžių, lavina savo intelektą. Auklėjimas ne šeimoje, įvairiuose globos centruose ar patologinėje šeimoje, kur vaikas negauna nieko, išskyrus maistą, užkerta kelią emociniams ryšiams, didina baimės, netekties ir vienišumo jausmą.

Vystosi našlaičių liga, kaip ir simptomų, atsirandančių dėl meilės stokos, terminas. Vaikas auga lėčiau, sveria per mažai ir yra mažiau fiziškai pasirengęs nei jo bendraamžiai. Jo imunitetas silpnas, todėl serga dažniau. Jis lėčiau vystosi pažinimo prasme, prastesnis susikaupimas, suvokimas, turi problemų su analitiniu mąstymu, atsimena ir sieja faktus, todėl mokosi lėčiau, nuo kūdikystės iki pilnametystės. Ypatingais atvejais gali pasireikšti protinis atsilikimas. Taip pat sutrikusi emocinė ir socialinė sfera.

Pasirodo, neužtenka būti žmogumi, kad galėtum mylėti, užjausti ir patirti. Viso to turime išmokti bendraudami su švelniu, mylinčiu žmogumi. Kai negauname tokios priežiūros, esame tam tikru mastu emociškai neįgalūs. Paprastas emocijas duoda biologija, todėl sunkia našlaičių liga sergantis žmogus jaučia pasitenkinimą, nepasitenkinimą, pyktį, pyktį, baimę, bet ne įmantresnius, kuriuos vadiname jausmais. Jie automatiškai neatsiranda. Vaikai, sergantys našlaičių liga, yra apatiški, abejingi, jiems nerūpi, kas su jais vyksta, arba jie yra agresyvūs, maištingi. Kartais liga gali pasireikšti kaip autoagresija – mažylis sukanda pirštus, išsiplėšia plaukus, daužo galvą į grindis, vyresnis vaikas žaloja save, norėdamas atkreipti dėmesį, apkabinti, rūpintis ir rūpintis.

Sutrikęs jausmas eina koja kojon su žemu socializacijos lygiu. Žmonės, sergantys našlaičių liga, negali susidorotibendrauja su kitais žmonėmis, negali veikti grupėje. Net jei jie bando užmegzti nuolatinius ryšius, jiems dažnai nepavyksta, o santykiai žlunga. Retosios ligos išsivystymas ir padariniai priklauso nuo jos trukmės. Vienintelis būdas ją sustabdyti – kuo greičiau paliktą vaiką atiduoti globoti šeimai. Svarbu žinoti, kad sveikimas po ligos yra ilgas procesas, reikalaujantis iš tėvų kantrybės ir žinių, kaip su ja elgtis. Dažniausiai prireikia psichologo pagalbos

„Zdrowie“ mėnesinis

Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Kategorija:

Psichologija