Mielofibrozė – kaulų čiulpų fibrozė – yra rečiausias iš visų mieloproliferacinių navikų, t. y. susijusių su kaulų čiulpų veiklos sutrikimais. Tai retas ir gana sunkiai diagnozuojamas kraujo vėžys. Simptomai, ypač ligos pradžioje, gali rodyti daugybę kitų būklių. Kokios yra mielofibrozės priežastys ir simptomai? Kaip vyksta gydymas ir kokia prognozė?

Kas yra mielofibrozė?

Mielofibrozė arba kaulų čiulpų fibrozė yra hematologinė liga iš neigiamų BCR-ABL1 mieloproliferacinių navikų grupės – BCR-ABL geno buvimas nenustatomas atliekant kaulų čiulpų ar periferinio kraujo tyrimus. Ji gali išsivystyti kaip pirminė liga arba pasirodyti antrinė žmonėms, sergantiems vera policitemija ir esmine trombocitemija.

Mielofibrozės esmė yra per didelis kolageno sankaupų kaupimasis kaulų čiulpuose, dėl kurių išstumiamos kraujodaros sistemos ląstelės ir išsivysto kaulų čiulpų nepakankamumas. Besiplečiančios jungiamojo audinio skaidulos palaipsniui pakeičia kraują gaminančius elementus čiulpuose. Pažengusiose mielofibrozės stadijose kraujo gamyba perkeliama į blužnį, o po to į kepenis, o tai savo ruožtu lemia reikšmingą šių organų padidėjimą.

Mielofibrozė nėra dažna – Europoje ja serga kas 50 000 žmonių. gyventojų. Diagnozės metu vidutinis pacientų amžius yra apie 65 metai – tačiau beveik 10 proc. pacientų ši liga diagnozuojama iki 45 metų amžiaus. Mielofibrozė yra nuo lyties nepriklausoma liga – ji vienodai dažnai puola vyrus ir moteris. Kai kuriems pacientams ji diagnozuojama ankstyvoje stadijoje, o kitiems – pažengusioje stadijoje, o tai žymiai pablogina prognozę ir numatomą išgyvenamumo laiką.

Mielofibrozė – simptomai

Mielofibrozės simptomai priklauso nuo ligos stadijos. Pradinėje mielofibrozės fazėje vadinamasis prefibrozinėje (prefibrozinėje) fazėje liga nerodo jokių simptomų, taip pat ir kraujo tyrimuose - kraujo rodikliai dažniausiai būna normalūs, kartais randamas tik padidėjęs b altųjų kraujo kūnelių skaičius, kai kuriems ligoniams gali būti lengva anemija ar trombocitemija. Blužnis paprastai yra normali (kartais šiek tiek padidėjusi).

Iki simptomų atsiradimoMielofibrozė atsiranda progresuojant kaulų čiulpų fibrozei. Tada atsiranda bendri simptomai, kurie gali rodyti daugelį kitų ligų – kai kurie pacientai iš pradžių gydomi nuo anemijos.

Bendrieji mielofibrozės simptomai:

  • nuovargis
  • silpnumas
  • dusulys mankštos metu
  • širdies plakimas
  • vidurių pūtimas
  • pilnumo jausmas skrandyje
  • naktinis prakaitavimas
  • padidėjusi blužnis ir kepenys
  • odos niežėjimas
  • kraujo skaičiaus pokyčių.

Daugumai pacientų diagnozės metu pasireiškia bendri simptomai, tokie kaip svorio kritimas, nuovargis, naktinis prakaitavimas ir odos niežėjimas. Spaudžiant blužnį žarnyną ir skrandį atsiranda pilvo skausmai, spaudimo pilvo ertmėje pojūtis. Kai kuriems pacientams taip pat gali išsivystyti peritonitas ir blužnies infarktas, kuris pasireiškia stipriu skausmu kairiojo hipochondrijos srityje ir aukšta temperatūra.

– Tada pacientas skundžiasi pilnumo jausmu ir pilvo skausmu, o jo kasdienė veikla yra apsunkinta. Padidėjusi blužnis gali užpildyti kairę pilvo pusę ir sukelti pilnumo jausmą bei skausmą kairiajame hipochondrijoje. Jei sveiko žmogaus jis sveria apie 150 gramų, mielofibroze sergančių pacientų svoris gali siekti iki 10 kg, o ilgis – net 30 cm, – sako prof. dr hab. n. med. Joanna Góra-Tybor, Hematoonkologijos skyriaus vedėja M. Kopernika, Lodzės medicinos universiteto Hematologijos skyrius

Kai kuriems pacientams taip pat yra padidėjusios kepenys.

Mielofibrozė – priežastys

Kol kas ligos sukėlėjai nenustatyti, tačiau žinoma, kad jos vystymuisi svarbų vaidmenį atlieka JAK2 geno mutacijos kaulų čiulpų kamieninėse ląstelėse, taip pat MPL ir CALR mutacijos.

Dėl šių mutacijų nenormalios ląstelės nekontroliuojamai dauginasi kaulų čiulpuose. Įdomu tai, kad net 15 proc. nė viena iš šių mutacijų pacientams nerasta. Be jų, epigenetiniai veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį ligos vystymuisi.

Mielofibrozė – tyrimai ir diagnostika

Mielofibrozės diagnozė yra sunki. Būdinga palpacija yra splenomegalija, t. y. padidėjusi blužnis (pažengusioje ligos stadijoje ji gali pasiekti labai didelius dydžius, net pasiekti gaktos simfizę).

Mielofibrozės nustatymo raktas visų pirma yra šeimos gydytojo atlikta apklausa, taip pat paciento apžiūra, ypač pilvo apžiūra. Apčiuopiama padidėjusi blužnis ir (arba) kepenys gali nukreipti diagnozę į mielofibrozę.

Pacientas, įtariamas mielofibroze, turėtųkuo greičiau kreiptis į hematologą tolesnei diagnozei ir gydymui.

Gydytojas, įtaręs mielofibrozę, turėtų paskirti morfologinį tyrimą su mikroskopiniu tyrimu, taip pat pilvo ertmės ultragarsu ir kaulų čiulpų iš klubo kaulo tyrimu (trepanobiopsija).

Norint atmesti lėtinę mieloidinę leukemiją, taip pat reikalingi molekulinio kraujo arba kaulų čiulpų tyrimai, siekiant nustatyti ligai specifines genų mutacijas, įskaitant JAK2 V617F, MPL ir CARL, taip pat BCR-ABL1 geno buvimo tyrimus.

Mielofibrozės atveju anemija matoma kraujo skaičiuje, o kraujo tepinėlis rodo leukoeritroblastinę reakciją (t. y. ankstyvosios b altųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių, vadinamųjų blastų ir eritroblastų, vystymosi stadijos, kurių nėra paprastai būna kraujyje), taip pat milžiniškus trombocitus ir ašaros formos raudonuosius kraujo kūnelius.

Diagnozė nustatoma remiantis histopatologiniu kaulų čiulpų tyrimu, kuriuo remdamasis gydytojas gali įvertinti jo išvaizdą, fibrozę ir stadiją.

Mielofibrozės gydymas

Mielofibroze sergantys pacientai gali būti išgydyti tik alogenine kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija – tai yra kaulų čiulpų transplantacija. Tačiau šis metodas tinka ne visiems: dėl didelio mirtingumo, siejamo su laikotarpiu prieš ir po transplantacijos, jis taikomas pacientams, kurių liga yra pažengusi. Likę pacientai gydomi gyvenimą prailginančiais vaistais, kurie palengvina ligos simptomus ir jos padarinius.

Gydymo metodo pasirinkimas priklauso nuo ligos stadijos, taigi ir nuo jos stadijos

Esant priešfibrozinei ligos fazei, dažniausiai reikia vartoti vaistus, kurie normalizuoja trombocitų ir b altųjų kraujo kūnelių kiekį, siekiant išvengti trombozės, o taip pat sulėtinti ligos progresavimą. . Pacientams skiriami citostatiniai vaistai arba alfa interferonas.

Mažos ir vidutinės 1 rizikos grupių pacientai gydomi priklausomai nuo ligos simptomų – ​​pvz., sergant anemija, skiriami androgeniniai vaistai ar gliukokortikosteroidai.

Vidutinės 2 ir didelės rizikos grupės pacientams taikomas simptominis gydymas. Šios grupės pacientams, kuriems gali būti atlikta kaulų čiulpų transplantacija (t. y. jaunesniems nei 70 metų amžiaus, nesergantiems sunkiomis lėtinėmis ligomis), ir lėtiniam šios grupės pacientų gydymui naudojamas naujas vaistas, kurio sudėtyje yra veikliosios medžiagos ruksolitinibo – blokuoja JAK. signalizacijos kelias. -STAT ir gebėjimas daugintis ląsteles, sumažinant blužnies dydį ir palengvinant bendruosius simptomusligos, pvz., naktinis prakaitavimas arba odos niežėjimas.

Retais atvejais žmonės, kurių blužnis smarkiai išsiplėtė ir kurie nereaguoja į gydymą, taip pat naudoja kitus gydymo būdus, įskaitant chirurginį blužnies pašalinimą (splenektomiją) arba blužnies radioterapiją.

Kategorija:

Onkologija