Kartais vaikas ar net kūdikis serga vėžiu. Kartais naujagimis gimsta su vėžiniu naviku. Tačiau vėžys vaikui nėra sakinys. Svarbiausia yra greita, tiksli diagnozė ir kai vaikas kreipiasi į onkologą ir pradeda gydyti vėžį – sako profesorius Andrzej Prokurat, Lenkijos vaikų onkologijos akcijos prezidentas.
Kada reikėtų įtarti, kad vaikui gali kilti genetinio vėžio rizika?
Prof. Andrzej Prokurat, vaikų chirurgas, onkologas, provincijos vaikų chirurgijos konsultantas, Vaikų chirurgijos skyriaus ir klinikos Bydgoščiuje vadovas: - Žinios apie giminaičių ligas yra nepaprastai svarbios. Esame labai šeimyniška tauta, dažnai susitinkame. Apie savo šaknis ir artimųjų likimus žinome daug, bet, deja, ne apie jų ligas. Ir tai reikia pakeisti. Jei paaiškėja, kad tam tikrose kartose kai kurievėžysaiškiai kartojasi, tai turėtų būti pretekstas kreiptis į genetinio konsultavimo centrą. Tokių klinikų Lenkijoje, ypač šalies šiaurėje, yra nemažai. Gera mintis nuvykti ten nusiraminti, jei jūsų susirūpinimas nėra mediciniškai pagrįstas, arba atlikti išsamų tyrimą, kai kyla pavojus. Jau žinome, kad daugelis vėžio atvejų suserga šeimose: pavyzdžiui, antinksčių, skydliaukės, storosios žarnos, kiaušidžių ar spenelių navikai. Amžius, kaivėžiopriepuoliai sistemingai mažėja. Kartais liga išsivysto netkūdikiams . Štai kodėl taip svarbu rūpintis ištisomis šeimomis. Diagnostika leidžia ne tik numatyti ateitį ir išsiaiškinti, kam ypač gresia vėžys, bet ir laiku įgyvendinti tinkamą gydymą.
Dažnai tėvai bijo vėžio diagnozavimo tyrimų, nes tai savotiškas „problemos ieškojimas“
– Deja, vėžys vis dar yra gėdinga tema Lenkijoje. Tai, kad kažkas susirgo vėžiu, kartais suvokiamas kaip bausmė už ką nors, gyvenimo nesėkmės padarinys. Taigi žmonės vengia šios temos. Dažnai net ir stebėdami nerimą keliančius simptomus jie laukia, kol išnyks savaime. Kai jie kreipiasi į gydytoją, liga pasirodo labai pažengusi. Tada atsiranda isterija ir nervingi veiksmai, kuriuos diktuoja baimė, ir tai trukdo gijimo procesui.
Daugelis žmonių net diagnozės nustatymo metujau sergantis vėžys turi didelę baimę pradėti gydymą. Vis dar gaji nuomonė, kad tik „sulaužytas“ auglys pridaro sumaištį organizme. Tikėjimas, kad „vėžys bijo peilio“, yra tvirtai įsišaknijęs. Tai atsirado pastebėjus, kad ne kartą vėžiu sirgęs pacientas kažkaip su ja funkcionavo iki operacijos. Ir tai turi tam tikrą pagrindimą faktais, bet labai pasenusi. Vėžys iš tiesų ginasi nuo peilio. Kai jo audinys yra pažeistas, suveikia remonto mechanizmai, panašūs į tuos, kurie vyksta žaizdos gijimo procese. Todėl mes jau nukrypome nuo gydymo režimo, kai piktybinių navikų operacija buvo vienintelis būdas. Šiandien prieš procedūrą tiksliai nustatome, su kokio tipo vėžiu susiduriame, ir parengiame atitinkamą procedūrą. Auglio neprovokuojame vystytis, bet chemoterapijos pagalba jį labai pažeidžiame, kad vėliau būtų lengviau operuoti
Ar yra kitų, būdingų mažiems vaikams, išskyrus paveldimą vėžį?
– Taip, augliai, kurie prasideda gimdoje. Embrione visi audinių vystymosi procesai yra itin aktyvūs. Yra sistemų, kurios pašalina klaidas, bet jei tai nepavyksta, kartais audinys, kuris turėtų išnykti arba transformuotis, yra nekontroliuojamas ir sukelia vėžį. Paprastai toks neoplazmas nustatomas netrukus po gimdymo, nes jam būdingas išskirtinis dalijimosi dinamiškumas, o tai praktiškai reiškia spartų auglio masės padidėjimą
Tai bauginanti savybė.
– Taip, bet ir naviko Achilo kulnas. Jį atpažinti nesunku – auglys dažnai matomas, nes deformuoja apvalkalą, o jei ne, aptinkamas įprastinės echoskopijos metu – ir į jį patenka vaistai ląstelių dalijimosi fazėse, tad efektyviai sunaikink.
Ar taip pat lengviau gydyti vaikų vėžį?
– tam tikra prasme. Vaikas yra lengvai interpretuojamas paveikslas. Po jos viskas matosi, todėl dažnai be detalių tyrimų galime įvertinti terapijos efektyvumą ir prireikus įvesti modifikacijas. Vaikas apie ligą nežino, tuo pačiu nedramatizuoja ir neperdeda. Jei jo būklė pagerės, tai bus matyti. Kita vertus, suaugusieji dažnai, net nesąmoningai, klaidina gydytoją.
O kaip tėvai susidoroja su vaiko vėžiu?
– Dažniausiai stebime vieną iš trijų požiūrių: sumenkinimą, su isterija besiribojančią baimę arba bandymą racionalizuoti problemą, prisijungti prie sveikimo proceso. Pastarieji tėvai ieško informacijos, užduoda daug klausimų, dažniausiai su jaislengviausias būdas kalbėtis. Deja, dėl plačiai paplitusios vėžio baimės jo nėra tiek daug. Daugumos žmonių net neįtikina optimistinė statistika, kuri rodo, kad mes tikrai nesame bejėgiai kovojant su vėžiu, ar tai, kad mūsų vaikams jų dabar labai reikia.
Galbūt taip yra dėl baimės ne tik dėl vėžio, bet ir dėl to, kaip vaikas susitvarkys?
– Žinoma. Juk gulint ligoninėje ir vartojant vaistus neįmanoma normaliai funkcionuoti,
jie trikdo kasdienybę. Tačiau vaikai yra tikrai kantrūs, drąsūs pacientai ir, susidūrę su liga, dažnai demonstruoja neįtikėtiną brandą. Kartais jiems sekasi geriau nei jų tėvams. Atsigauti būtų patogiau, jei jie gautų reikiamą paramą.
Ar Lenkijoje vaikai turi galimybę būti gydomi aukščiausiu pasauliniu lygiu, palyginti su Vakarų standartais?
– visiškai. Žinoma, yra gerų ir blogesnių gydytojų, geresnių ir prastesnių įstaigų, bet taip yra visame pasaulyje
Sistemingai gerėja ne tik gyvenimo sąlygos, kuriomis gydomi mažieji pacientai. Jau turime modernų interjerą, draugišką, spalvingą aplinką, galimybę palatoje likti tėvams. Taip pat gerėja šiuolaikinių vaistų ir technologijų prieinamumas. Vakarai nuo mūsų nebėga taip stipriai, kaip įprasta manyti.
„M jak mama“ mėnesinis
