Antibranduoliniai antikūnai yra sudėtingo sisteminių jungiamojo audinio ligų diagnostikos proceso dalis. Sudėtingas antinuklearinių antikūnų susidarymo mechanizmas apsunkina jų rezultatų interpretavimą, o atskirų antikūnų buvimas ar nebuvimas ne visada rodo ligos eigą. Kokie yra antinuklearinių antikūnų tipai? Kada turėtų būti atliktas testas?

Turinys:

  1. Antibranduoliniai antikūnai – tipai
  2. Antibranduoliniai antikūnai – susidarymas ir veikimo mechanizmas
  3. Antibranduoliniai antikūnai – indikacijos tyrimui
  4. Antibranduoliniai antikūnai – apie ką atliekami tyrimai?
  5. Antibranduoliniai antikūnai – kaip interpretuoti rezultatą?

Antibranduoliniai antikūnai( ANA , antibranduoliniai antikūnai) yra autoantikūnai, nukreipti prieš ląstelės branduolio elementus, pvz., DNR ir citoplazmą. Jie yra vieni iš pačių įvairiausių ir labiausiai ištirtų antikūnų.

Antibranduoliniai antikūnai – tipai

  • antikūnų prieš ekstrahuojamus branduolinius antigenus (anti-ENA):
    • prieš DNR topoizomerazę I (anti-Scl70)
    • prieš ribonukleoproteiną (anti-RNP)
    • prieš Smith antigeną (anti-Sm)
    • anti-Mi2 / Mi-2
    • anti-Ro (SS-A)
    • prieš La
    • prieš Jo1
    • anti-PM-Scl
    • anti-Kn
  • antikūnų prieš poras sudarantį b altymą gp-2010 (anti-gp-210)
  • antikūnų prieš natūralią dvigrandę DNR (anti-dsDNR)
  • anticentromeriniai antikūnai (anti-ACA)

Antibranduoliniai antikūnai – susidarymas ir veikimo mechanizmas

Autoimunitetas yra nenormalus imuninės sistemos atsakas prieš savo audinius, dėl kurio atsiranda autoimuninių ligų.

Buvo aprašyti įvairūs autoimuniteto mechanizmai, vienas iš kurių yra antigenų, paslėptų nuo imuninės sistemos, išsiskyrimas, pvz., dėl uždegiminio audinio pažeidimo.

Išsiskiria ląstelės branduolyje esantys elementai, pvz., DNR, RNR, histonai, kuriuos imuninė sistema pradeda atpažinti kaip svetimkūnius ir gamina prieš juos antibranduolinius antikūnus.

Antibranduoliniai antikūnai – indikacijos tyrimui

  • įtariamos jungiamojo audinio ligos:
    • sisteminė raudonoji vilkligė (antikūnų buvimas 95–100 % pacientų; antikūnai prieš dsDNR yra specifinis ligos žymuo)
    • vaistų sukelta vilkligė (95–100 % pacientų)
    • antifosfolipidinis sindromas (40–50 % pacientų)
    • sisteminė sklerozė (80–95 % pacientų, ypač antikūnai prieš Scl70)
    • polimiozitas ir dermatomiozitas (40–80 % pacientų, ypač anti-Jo1 ir anti-Mi2 antikūnai)
    • Sjögreno sindromas (48–96 % pacientų, ypač anti-Ro ir anti-La antikūnai)
    • reumatoidinis artritas (apie 10 % pacientų)
    • jaunatvinis idiopatinis artritas (mažiau nei 10 % pacientų)
    • Raynaud sindromas (20–60 % pacientų)
    • fibromialgija (15–25 % pacientų)
    • mišrios jungiamojo audinio ligos (95–100 % pacientų)
  • ligos aktyvumo įvertinimas ir gydymo veiksmingumo stebėjimas, pvz., antikūnai prieš dsDNR sergant sistemine vilklige
  • koreliuojantis antikūnų buvimą su specifiniais ligos simptomais, pvz., Sjögreno sindromu ir anti-Ro bei anti-La antikūnų buvimu
  • prognozuoja ligą ateityje

Antibranduoliniai antikūnai – apie ką atliekami tyrimai?

Kraujas, paimtas iš alkūnės lenkimo tuščiu skrandžiu, naudojamas antinukleariniams antikūnams nustatyti.

Antikūnų nustatymo metodai yra labai skirtingi ir priklauso nuo tiriamo antibranduolinio antikūno tipo. Tai daugiausia imunologiniai metodai, tokie kaip:

  • ELISA
  • RIA
  • netiesioginė imunofluorescencija
  • dvigubos imunodifuzijos metodas
  • Western blot

Antinuklearinių antikūnų atveju taikoma dviejų etapų diagnozė. Pirma, atrankos testas atliekamas naudojant labai jautrų netiesioginės imunofluorescencijos metodą.

Netiesioginis imunofluorescencinis metodas yra HEp-2 ląstelių, gautų iš žmogaus epitelio ląstelių, imobilizavimas ant mikroskopo stiklelio.

Šios linijos ląstelės savo citoplazmoje ir branduolyje turi antigenų, kurie suriša patologinius antikūnus iš paciento kraujo.

Į stiklelį įdėjus paciento serumo, antinukleariniai antikūnai jungiasi su specifiniais antigenais ir yra matomi pro mikroskopą dėl specialių fluorescencinių žymenų.

Netiesioginės imunofluorescencijos pranašumas yra galimybė atskirti antikūnų tipus pagal fluorescencinių dažų apšvietimo tipą.

Pavyzdžiui, švytintis vienalyčio tipo branduolys reiškia anti-dsDNA arba anti-ssDNA.

Teigiamas atrankos testo rezultatas visada turi būti patvirtintas. Šiuo tikslu naudojami labai specifiniai imunologiniai metodai, pvz., Western blot. Nustačius antinuklearinių antikūnų buvimą ir identifikavimo tipą, nustatomas jo titras, t. y. didžiausias serumo praskiedimas, kuriame galima aptikti antikūnų.

Antibranduoliniai antikūnai – kaip interpretuoti rezultatą?

Teisingas antinuklearinių antikūnų titras turi būti mažesnis nei 1:40.

Jei atrankos testas dėl antinuklearinių antikūnų yra neigiamas ir nėra klinikinių simptomų, rodančių sisteminę jungiamojo audinio ligą, diagnozė neturėtų būti išplėsta į specifinius antikūnus, pvz., anti-dsDNR, anti-Sm.

Kliniškai reikšmingi titrai suaugusiesiems laikomi ≥ 1:160, o vaikams ≥ 1:40.

Esant teigiamiems rezultatams, bandymo rezultatą siūloma interpretuoti taip:

  • titras 1: 40-1: 80 - ribinis rezultatas (silpnai teigiamas), nesant klinikinių jungiamojo audinio ligų simptomų, nerekomenduojama kartoti tyrimo ar atlikti tolesnio tyrimo, nes Daugumos žmonių rezultatai bėgant metams nesikeičia
  • titras 1: 160-1: 640 - vidutinis teigiamas rezultatas, nesant klinikinių jungiamojo audinio ligų simptomų, testą rekomenduojama pakartoti po 6 mėnesių
  • titras ≥ 1: 1280 - didelis teigiamas rezultatas, esant klinikiniams jungiamojo audinio ligų simptomams, ligai diagnozuoti reikalinga tolesnė specialisto diagnostika

Reikėtų pažymėti, kad serologinis antinuklearinių antikūnų tyrimas yra sudėtingo diagnostikos proceso dalis, o teigiamas rezultatas visada turi būti aiškinamas atsižvelgiant į klinikinį vaizdą ir būdingus ligos simptomus.

Žemo titro antinuklearinių antikūnų yra 5 % sveikų gyventojų ir jų dažnis didėja su amžiumi.

Be to, jų buvimas nustatomas esant fiziologinėms ir patofiziologinėms būsenoms, kai antinukleariniai antikūnai neturi diagnostinės reikšmės:

  • infekcijos, pvz., tuberkuliozė, sifilis, maliarija
  • kepenų ligos, pvz., cirozė
  • plaučių ligos, pvz., sarkoidozė, asbestozė
  • vėžys, pvz., leukemija, limfoma, krūties vėžys, melanoma
  • odos ligos, pvz., psoriazė, plokščioji kerpligė
  • po organų persodinimo, pvz., širdies persodinimo, inkstų persodinimo
  • vaistų vartojimas, pvz., vaistų nuo epilepsijos, hidralazino, ličio druskos,
  • kitos autoimuninės ligos, pvz., Hashimoto liga, Adisono liga, I tipo diabetas
  • nėštumas(iki 20 % nėščių moterų)
Verta žinoti…

Įvairių tipų antibranduolinių antikūnų atsiradimui būdingas etninis kintamumas.

Pavyzdžiui, b altaodžiai pacientai, sergantys sistemine skleroze, dažniau turi antikūnų prieš ACA, o afroamerikiečiai ir afroamerikiečiai dažniau turi topoizomerazės reaktyvių antikūnų.

Apie autoriųKarolina Karabin, medicinos mokslų daktarė, molekulinė biologė, laboratorijos diagnostė, Cambridge Diagnostics PolskaPagal profesiją biologas, specializuojasi mikrobiologijoje ir laboratorinis diagnostikas, turintis daugiau nei 10 metų laboratorinio darbo patirtį. Molekulinės medicinos koledžo absolventas ir Lenkijos žmogaus genetikos draugijos narys. Mokslinių tyrimų stipendijų vadovas Varšuvos medicinos universiteto Hematologijos, onkologijos ir vidaus ligų katedros Molekulinės diagnostikos laboratorijoje. Varšuvos medicinos universiteto 1-ajame medicinos fakultete apgynė medicinos biologijos krypties medicinos mokslų daktarės vardą. Daugelio mokslinių ir populiarių mokslo darbų laboratorinės diagnostikos, molekulinės biologijos ir mitybos srityse autorius. Kasdien, kaip laboratorinės diagnostikos srities specialistas, jis vadovauja Cambridge Diagnostics Polska turinio skyriui ir bendradarbiauja su CD Dietary Clinic dietologų komanda. Praktinėmis žiniomis apie ligų diagnostiką ir dietoterapiją jis dalijasi su specialistais konferencijose, mokymuose, žurnaluose ir interneto svetainėse. Ją ypač domina šiuolaikinio gyvenimo būdo įtaka molekuliniams procesams organizme.

Skaityti daugiau iš šio autoriaus

Kategorija:

Tyrimai