Fibrinoma yra gerybinis neoplastinio pobūdžio dermatologinis pažeidimas. Dažniausiai tai pasireiškia viso kūno odos paviršiuje nedideliais gumbeliais ar iškilimais. Kartais fibromos gali atsirasti ir burnoje. Ar tokie pokyčiai pavojingi? Kaip juos reikia gydyti ir ar jų galima išvengti?

Burnos ertmėje esančios fibromosatrodo šiek tiek kitaip nei išoriniuose kūno paviršiuose. Dažniausiai tai yra maždaug 10-15 mm skersmens apvalūs mazgeliai, kurių paviršius lygus ir spalva panaši į gleivinės epitelį. Dažniausiai yra vidinėje skruostų pusėje, apatinėje lūpoje, rečiau liežuvio gale ar šone.

Kas yra fibroma?

Fibromos (lot. fibroma) atsiranda iš jungiamojo audinio, susidarančio per daug fibroblastų dalijimosi metu, todėl susidaro, be kita ko, kolagenas ir elastinas. Jie priklauso gerybiniams neoplastiniams odos pokyčiams.

Išvaizda šie pakitimai dažniausiai primena nedidelę dėmę ar gabalėlį epidermio spalvoje. Paprastai jie atsiranda suaugusiems, įvairiose kūno vietose, jų dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki 1,5 centimetro. Dermatologai išskiria du pagrindinius fibromų tipus:

  • minkštos fibromos(taip pat žinomos kaip odos fibromos) – paprastai būna nedidelio kelių milimetrų mazgelio pavidalo, laisvos, laisvos struktūros ir sulankstyto paviršiaus, pakabinto ant siauras stiebas. Esant slėgiui, jie gali būti gana lengvai „įvedami“ po odos paviršiumi. Tokie apgamai dar vadinamikabančiomis fibromomis . Dažniausiai jie yra tose kūno vietose, kur oda yra veikiama lėtinio sudirginimo, pavyzdžiui, pakaušio srityje, pažastyse ar kakle, taip pat alkūnių linkiuose, po keliais ar kirkšnyse. Jie taip pat gali pasirodyti grupėmis nuo kelių iki keliolikos vienoje srityje.
  • kietos fibromos(vadinamosios poodinės fibromos) – skirtingai nei odos fibromos, tai yra šiek tiek didesni pažeidimai (apie 3–10 mm skersmens), atrodo rudos spalvos, išgaubtas mazgas. Suspaudus jie gali slysti po odos paviršiumi arba šiek tiek susitraukti. Dažniausiai jie randami pavieniui, daugiausia ant kojų ar rankų. Įtariama, kad jų susidarymas susijęs su mechanine trauma arba nuolatiniu plauko folikulo uždegimu (pvz., įkandus vabzdžiui arnukirpti po skutimosi).

Fibromų gali atsirasti bet kuriame gyvenimo etape, nors jos dažniau pasitaikys vyresnio amžiaus žmonėms. Jų kiekis taip pat gali būti susijęs su nėščių moterų medžiagų apykaitos sutrikimais (vadinamuoju metaboliniu sindromu) ir hormoniniais sutrikimais

Burnos fibroma – priežastys

Mūsų burną dengiantis epitelis, nors ir biologiškai prisitaikęs prie reguliaraus šveitimo ir savaiminio atsinaujinimo, gali patirti daugybę mikrotraumimų ir lėtinių uždegimų.

Kartais ilgai gydanti erozija ar afta, odontologui atidžiau diagnozavus, gali pasirodyti esanti fibroma.

Šio tipo pažeidimai paprastai nekraujuoja, neskauda ir vystosi palyginti lėtai. Manoma, kad burnos fibromos paprastai turi potrauminį pagrindą, t. y. jos atsiranda dėl reguliaraus mechaninio tam tikros epitelio srities dirginimo.

Dažniausios burnos gleivinės pažeidimo priežastys, pavyzdžiui:

  • aštrių breketų fragmentų,
  • aštrūs dantų kraštai,
  • netinkamai pritvirtinti protezai,
  • netinkamai uždėtas dantų plombavimas,
  • nervingai kandžiojasi į skruostą (pvz. streso metu).

Burnos fibroma – diagnozė

Reguliarūs vizitai pas odontologą atlieka pagrindinį vaidmenį diagnozuojant burnos ertmės pakitimus. Specialistas sugebės atskirti lengvą dirginimą ir pokyčius, galinčius reikšti sunkesnę ligą.

Visos sunkiai gyjančios žaizdos, opos ar ataugos turi būti atidžiai kontroliuojamos, nes tai gali būti kitų vėžio rūšių, tokių kaip granulomos, miksomos ir net burnos vėžys, branduoliai.

Šiuolaikiniuose odontologijos kabinetuose burnos gleivinės būklė vertinama naudojant Oralitest

Šiame technikoje naudojamas prietaisas generuoja fluorescencinį šviesos š altinį, kuris išryškina patologinius pokyčius tamsios, netaisyklingos srities pavidalu, aiškiai atsiskiriančią nuo sveikų audinių.

Dėl to gydytojas gali pastebėti net kelių milimetrų ilgio gabalėlius, kurie laikui bėgant gali virsti naviku.

Oralitest testas yra ypač greitas (užtrunka apie 5 minutes), saugus ir gali suteikti neįkainojamą pagalbą diagnozuojant ir diferencijuojant įtariamus burnos ertmės pakitimus, įskaitant miomas.

Burnos fibroma – gydymas

Jei diagnozuojama fibroma, ar ją reikia pašalinti? Dažniausiai to neprireiks. Tačiau pacientas turi reguliariai stebėti pokyčius. Esamos fibromos paviršius neturėtų būti intensyviai naudojamasdirginimas, pvz., valant šepetėliu arba naudojant siūlą, rekomenduojama naudoti švelnesnius skalavimo skysčius.

Tačiau kai kuriais atvejais mazgas gali būti nuolatinio dirginimo vietoje (pvz., liežuvyje) arba aplink jį gali būti uždegimas, dėl kurio gali padidėti neoplastinio proceso vystymasis ir naviko augimas.

Esant tokiai situacijai, rekomenduojama atlikti biopsiją, t.y. paimti epitelio audinio fragmentą ir toliau siųsti histopatologiniam tyrimui. Šis veiksmas būtinas, nes tiek gerybiniai, tiek klinikiniai piktybiniai navikai gali atrodyti labai panašiai ir be detalaus ląstelių būklės ir išvaizdos įvertinimo mikroskopu bus sunku juos atskirti.

Vėlesnėje stadijoje fibromos dažniausiai pašalinamos chirurginiu būdu taikant vietinę nejautrą. Jei nėra onkologinio pobūdžio požymių, procedūrą galima atlikti odontologo kabinete

Kitos naudojamos chirurginės procedūros yra elektrochirurgija (naudojant vadinamąjį elektrinį chirurginį peilį) ir krioterapija (t. y. pažeidimo užšaldymas skystu azotu).

Palyginti naujas fibromų gydymo metodas, šiuo metu naudojamas dermatologijoje ir estetinėje medicinoje, yra CO2 frakcinio lazerio naudojimas. Lazerio generuojamas elektromagnetines bangas sugeria odoje esančios vandens molekulės.

Akimirksniu pašildytas vanduo (dėl fototerminės reakcijos) išgaruoja, palikdamas odoje mikroskopinių kolonėlių tinklą.

Be to, lazeris skleidžia anglies dvideginio srovę, kurios tikslas – pagerinti audinių aprūpinimą krauju ir maitinimą, taigi – geresnę žaizdos regeneraciją. Priešingai nei atliekant chirurgines intervencijas, ši procedūra nepalieka randų ir praktiškai nepalieka skausmo.

Burnos fibrozė – profilaktika

Burnos fibromos, nors ir priskiriamos neoplastiniams pažeidimams, yra gerybiniai mazgeliai ir jų nereikia bijoti.

Nepaisant to, kai kuriais atvejais jų išvaizda ir konkreti vieta gali būti susijusi su diskomfortu ir sunkumais atliekant kasdienę veiklą (pvz., kandžiojimąsi ar dantų higieną).

Visų pirma venkite dirginimo burnoje. Tam reikia išlyginti arba modifikuoti visus aštrius dantų, vainikėlių ar plombų paviršiaus fragmentus. Kasdien valydami dantis taip pat turėtume vengti šepetėlių su per kietais šereliais.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į įpročius nevalingai kramtyti dantenas ar lūpas, pavyzdžiui, miegant, kuriuos galima sumažinti tinkamais atsipalaidavimo būdais ar veiklafizinis. Kai kurie tyrimų rezultatai taip pat rodo ryšį tarp rūkymo ir miomų susidarymo.

Be abejonės, cigarečių dūmuose esančios medžiagos lėtina uždegimų gijimą ir sukelia periodonto ligas. Jie taip pat žymiai padidina burnos vėžio riziką. Todėl mesti rūkyti bus geriausia investicija į mūsų dantų ir dantenų sveikatą.

Kategorija:

Onkologija