Imunoterapija – tai gydymo metodas, kurio metu mobilizuojamos paciento imuninės sistemos ląstelės kovojant su vėžiu.
Veiksminga žmogaus imuninė sistema gali atpažinti vėžines ląsteles ir turėtų jas sunaikinti (kaip ir bakterijas, virusus ar kitus mikroorganizmus). Tačiau efektyvi imuninė sistema taip pat turi mechanizmus, kurie slopina pernelyg didelį jos aktyvumą. Šis reguliavimas reikalingas tam, kad imuninė sistema netaptų pernelyg aktyvi, t.y. savęs žalojimas. Vėžys naudoja šį mechanizmą imuninės sistemos veiklai numalšinti. Imunoterapija yra atsakinga už imuninės sistemos slopinimo mechanizmų atblokavimą. Atkuriamas gebėjimas atpažinti vėžines ląsteles ir organizmas gali kovoti su liga. Imunoterapija yra gana naujas vėžio gydymo metodas, vis dar nežinoma, kodėl ji veiksminga tik kai kuriems pacientams.
Kolorektaliniu vėžiu sergantiems pacientams imunoterapija taikoma, kai diagnozuojamas genetinis sutrikimas, vadinamas mikrosatelito nestabilumu (MSI-H, atsirandantis dėl DNR atkūrimo sistemos gedimo).
Imunoterapinio gydymo šalutinis poveikis
Imunoterapija veikia ne tiesiogiai vėžines ląsteles, o imuninės sistemos ląsteles, jas suaktyvindama. Gydymo metu imuninė sistema gali būti pernelyg suaktyvinta, o tai gali sukelti autoimuninių uždegiminių komplikacijų. Todėl prieš gydymą labai svarbu informuoti onkologą apie bet kokias lėtines uždegimines ligas. Imunoterapijos metu autoimuninės ligos gali pabloginti jų eigą. Dažniausias imunoterapijos šalutinis poveikis pasireiškia odai, virškinimo sistemai, endokrininėms liaukoms (skydliaukės, kasos, hipofizės, antinksčių liaukoms), kepenims ir plaučiams.