Vasaris yra meilės mėnuo, tačiau daugeliui žmonių tai yra ankstesnių santykių apmąstymų laikotarpis. Su psichoterapeute Magdalena Sekowska, SWPS Universiteto klinikos Šeima – pora – skyriaus direktore, kalbėjomės apie situacijas, kuriose verta pagalvoti apie galimybę sugrįžti į santykius, kaip tokios mintys veikia esamus santykius ir kieno nuomonė turėtų vadovautis priimdamas sprendimą.
Patrycja Pupiec: Ar jūsų mintys apie grįžimą pas buvusį partnerį normalios? Juk kažkodėl nusprendėme išsiskirti.
Magdalena Sękowska:Svarstymai ir analizės apie mūsų ankstesnius santykius yra normalūs. Spėju, kad maždaug trejus metus po santykių pabaigos iškyla prisiminimai apie mano buvusį partnerį. Kartais bandome susieti su kokiu nors santykių aspektu, kartais pasigendame kažko, ką supratome šiuose konkrečiuose santykiuose. Mūsų buvęs partneris gali pasirodyti mūsų sapnuose, nes šis santykių nutraukimo ar net gedėjimo po santykių procesas gali tęstis, o kartu su juo gali atsirasti ir su tuo susijusių minčių.
Šie svarstymai neturi nieko reikšti, gali būti suaktyvinti ar su tam tikra situacija susiję prisiminimai, dėl kurių norime grįžti prie tos patirties ir su ja susijusios atmosferos, dažnai taip pat norime sugrįžti į save nuo to laikotarpio. Gali kilti senų santykių ilgesys, nes santykiai, kuriuose esame šiuo metu, neatitinka mūsų lūkesčių arba paaiškėja, kad pasibaigus santykiams vis dar esame vieni ir nieko naujo mūsų gyvenime neįvyko.
Apie ką turėtumėte pagalvoti prieš nusprendžiant užmegzti ryšį su žmogumi, su kuriuo išsiskyrėte?
Visų pirma, verta pagalvoti, kokio tipo santykiai buvo, kuo buvo paremti šie konkretūs santykiai ir kokiu poreikiu jie buvo sukurti. Galbūt tai buvo santykiai, kuriuose partneris man suteikė saugumo jausmą, jis buvo atrama man, mano draugui. Verta apmąstyti, ką man davė šie santykiai, ir nepamiršti, kodėl išsiskyrėme, tai yra pagalvoti, kodėl mums nepavyko.
Mes dažnai galvojame, kad ieškome žmogaus, su kuriuo norėtume užmegzti santykius, taipmes tikrai ieškome surogatinių personažų, pvz., globėjų, kurių nesame iki galo patyrę savo šeimos gyvenime. Žinoma, šie procesai yra nesąmoningi, todėl galite tai šiek tiek palyginti su situacijos stebėjimu iš paukščio glėbio, t. y. pabandykite į šį santykį pažvelgti iš tolo.
Ar situacijoje, kai norime susitaikyti su buvusiu partneriu, verta klausytis savo artimųjų, ar geriau įsiklausyti į save? O gal svarbiausia trečiosios šalies perspektyva?
Tai individualus reikalas. Jei turime gerą savirefleksiją, pažįstame save, galime žiūrėti į save objektyviai ir būti per atstumą, galime remtis tuo, ko norime ir norime. Jei pasitikime savimi ir savo sprendimais, galime tai padaryti patys, nes kalbėti apie problemą, pvz., su mama ar draugu, yra taip pavojinga, kad gyvenime renkamės į mus panašius žmones. Tai savotiški spąstai, nes turime panašų pasaulėžiūrą, panašų gyvenimo ir žmonių žemėlapį, todėl gali pasirodyti, kad būtent tokiuose žmonėse rasime patvirtinimą, kurio ieškome.
Tokiose situacijose visada patariu kreiptis į specialisto konsultaciją – psichologą, psichoterapeutą ar trenerį, kuris padės pažvelgti į reikalą iš kitos perspektyvos, kuri mums kažkodėl buvo nepasiekiama. Toks nepriklausomas žmogus tikrai gali užduoti klausimus, kurių mes patys nekeliame, todėl verta susidurti, pasitikrinti ir, žinoma, priimti sprendimus.
Žmonės dažnai grįžta kartu dėl vienatvės ar vaško trūkumo. Tai tikriausiai nėra tinkamos priežastys apsvarstyti šį sprendimą, ar ne?
Šios minėtos priežastys yra vadinamųjų grupė priežastys, nepriklausančios nuo partnerio, verčiančios mus vėl užmegzti santykius. Tai sunkus klausimas, į kurį negalima atsakyti vienareikšmiškai. Tikrai verta šiek tiek palankiau galvoti apie grįžimą, kai priėmėme sprendimą išsiskirti keršto ar išlaikyti savo pasididžiavimą.
Dažnai nutinka taip, kad neapgalvotai nusprendžiame išsiskirti, o po kurio laiko suprantame, kad mylime šį žmogų ir jis mums yra pats svarbiausias. Visada verta pagalvoti ir pasidomėti, ar mūsų jausmas yra naujausias, ar jaučiu ryšį su tuo žmogumi, ar partneris sugrįžta į mano mintis. Būna, kad meilė trunka ir mes nutraukiame santykius, bet jaučiame, kad kažką padarėme prieš save, todėl manau, kad verta atkreipti dėmesį į šiuos aspektus ypač.
O tokioje situacijoje, kai užmezgame naujus santykius ir mintys grįžta apie ankstesnį partnerį? Kaip mintys apie sugrįžimą gali paveikti jūsų dabartinius santykius?
Tol, kol nuoroda į savo buvusį partnerį yra visiškainormali fazė kuriant naujus santykius, dažnai naujuose santykiuose grįžtame į ankstesnį, nes esame nusivylę, esame paveikti neišsipildymo, todėl tam tikra prasme ieškome atskaitos taško. Manome, kad su tuo partneriu buvo geriau ar įdomiau, bet, deja, tokie palyginimai visada būna į neigiamą pusę. Lyginant – vertiname, vertiname, suteikiame prasmę
Gali atsitikti taip, kad visiškai nesąmoningai patenkame į tokią emocinę būseną, kai apleidžiame ar net nuvertiname esamą partnerį, nes grįžtame prie konkretaus įvaizdžio. Turime atsiminti, kad po išsiskyrimo savyje nešiojame tik vyro įvaizdį, o ne tikrovę. Tada nesunku atnaujinti jo portretą mūsų psichikoje, bet tai gali paslėpti tai, ką galime pasisemti iš dabartinių santykių.
Štai kodėl aš raginu jus atsiriboti ir netgi būti kritiškiems. Šis ilgesys ankstesniam partneriui gali reikšti, kad kažkas vyksta mūsų santykiuose, todėl priimkime tai kaip signalą, kas vyksta čia ir dabar, o ne bandykime susieti tai kaip veiksnį, kad turime atsitraukti į ankstesnius santykius.
Kaip žengti šį pirmąjį žingsnį, jei norime grįžti, bet išsiskyrę elgėmės netinkamai?
Manau, kad autentiškas elgesys visada turi didelę įtaką tarpasmeniniams santykiams. Su šiuo žmogumi verta paieškoti kontakto – gali parašyti ir prašyti susitikimo. Tačiau turime žinoti, kad šis asmuo gali būti visiškai kitame gyvenimo etape ir nebūtinai su mumis šiuo klausimu sutiks. Vien tik bandymas užmegzti kontaktą reikalauja tam tikros drąsos, jį galima panaudoti apsivalymui.
Kartais gali pasirodyti, kad kitas žmogus taip pat yra kažkokių lūkesčių, nepatenkintas, o jei pasikalbėsime, bent jau turėsime jausmą, kad padarėme tai, kas buvo autentiška ir kas visada turi daug plėtros jėga visiems .
Kaip elgtis, jei, nepaisant visų mūsų pastangų, kita šalis nenori grįžti?
Negera kurti santykius ant invazijos, kertant sienas. Jei šis „ne“ yra kategoriškas, tai mums signalas, kad kažkas nuo kažko ginasi. Galbūt šis asmuo ateityje apsigalvos, todėl galime paprašyti, kad jis mums praneštų, jei kas pasikeistų. Kartais šį nenorą padiktuoja gynyba nuo sunkios situacijos, kartais trauma ar įvykiai, įvykę šiuose santykiuose.
Vien kalbėjimas, įvardijimas, savęs atradimas suteikia daug galimybių, kartais ir pasiekiant tiek, kad mano atsisakymas paneigia tai, kas buvo susiję su ankstesniais santykiais, bet mes galėtume būti kartu, jei sukurtumevisiškai nauja ataskaita.
Išsiskyrimai dažnai suteikia galimybę būti geresniu žmogumi, augti. Sugrįžimas pas buvusį partnerį siejamas su priešingai. Kokioje situacijoje mums tai yra žingsnis atgal?
Taip būna ne visada. Jei padarysime išvadas, atskirsime modelius, kuriuos sudarėme su ankstesniu partneriu, galime ką nors pakeisti. Pokyčiai yra išeitis iš to, kas pakartojama, o tai nedavė norimo efekto, todėl tai tikrai gali būti vystymosi žingsnis, nes sąmoningai stengiamės kurti santykius. Sugrįžimas vienas į kitą taip pat gali būti susijęs su tuo, kad pora nusprendžia kreiptis pagalbos į specialistą ir psichoterapiją.
Žinoma, daugeliui porų lengviau susiburti, kai joms padeda trečioji šalis. Taip dažnai nutinka, kai iškyla išdavystės patirtis. Pradžioje daug kas galvoja, kad viskas baigta, nieko neįmanoma pastatyti, tačiau terapinis darbas labai dažnai leidžia integruotis. Dėl to dažnai įmanoma sukurti visiškai kitokią santykių kokybę, nes kiekviena situacija, kuri yra santykinio pobūdžio, gali būti mums vystanti.
Daugelis žmonių grįžta kartu ir išsiskiria – kelis kartus. Ar tai normalu, ar šiuo atveju galime kalbėti apie toksiškus santykius?
Tokioje situacijoje akivaizdu, kad tokią porą kažkas atstumia ir traukia, todėl jie yra savotiškame pasikartojančiame cikle. Jei taip yra, verta su tuo susidurti ir pasinaudoti psichoterapijos konsultacija, kad pamatytumėte, kokį modelį šie žmonės iš tikrųjų įveda. Porų psichoterapija – tai ne partnerių asmenybės bruožų keitimas, o dėsningumų, atsirandančių jiems būnant kartu, pasikeitimas. Tokios nuolatinės grąžos leidžia manyti, kad pora vis dar yra tame pačiame mechanizme, o jį viršyti reikėtų rasti kitokią formą, dinamiką, tačiau tai ne visada reiškia, kad santykiai yra toksiški.
Visada verta pagalvoti, kokius santykius užmezgame, ir pažvelgti į kiekvieną santykį su savirefleksija. Pagalvokime, ką padarėme gerai ir ko turėtume vengti. Apmąstydami šias istorijas savo partneriams, galime jas panaudoti kaip savo žinių š altinį, kuriuo remsimės eidami į priekį. Verta tuo pasinaudoti, ypač kai tai patogu.
Skaitykite kitusserijos straipsnius, todėl:
- santykyje. Meilė visiškai įsisavinama, tad kaip ji veikia mūsų sveikatą?
- santykyje. Sociologas apie spaudimą santykiams: šiandien mums meilėje sunkiau nei mūsų tėvams ir seneliams