Marlena ir jos vyras planavo tris vaikus. Pirmas nėštumas buvo labai geras, bet gimdymas įvyko septintą mėnesį ir pirmąsias gyvenimo savaites ji praleido inkubatoriuje. Su antruoju vaiku nuo pat pradžių nebuvo lengva. Marlenai buvo sunku pastoti, tada ją išlaikyti. Dėl to kūdikis į pasaulį atvyko likus dviem mėnesiams iki numatytos gimdymo datos.
Mes su vyru visada žinojome, kad norime turėti daugiau nei vieną vaiką, – sako 33 metų Marlena iš Varšuvos, 7 metų Wiktoria ir 3 metų Olos mama. – Mano vyras kilęs iš daugiavaikės šeimos. Jo namuose prie šventinio stalo visada yra daug žmonių. Jie visi yra arti vienas kito. Man tai patinka. Taigi, kai planavome savo santuoką, abu manėme, kad jų bus trys. Kol kas turime dvi nuostabias dukras. Ir nors jie abu gimė turėdami problemų, manęs nenuvilia. Tikimės, kad tai dar ne pabaiga. Pirmąjį nėštumą ištvėriau gerai. Visą laiką dirbau, buvau labai aktyvi ir jaučiausi puikiai. Nepaisant to, Wiktoria gimė septintą mėnesį ir pirmąsias gyvenimo savaites praleido inkubatoriuje. Vaikų memorialinio sveikatos instituto gydytoja mums pagrasino cerebrinio paralyžiaus vizija, bet, laimei, ji klydo. Po metus trukusios reabilitacijos smulkios problemos išnyko, o Viki vystėsi tinkamai. Tada man trūko patirties ir pasitikėjimo. Susitelkiau į vaiko priežiūrą ir… gal kiek apleidau savo sveikatą. Nepaisant reguliarių tikrinimų pas ginekologą, laiku nesupratau, kad kiaušidėje yra auglys. Teko operuotis, dėl kurios man liko tik 50 proc. tikimybė susilaukti antro vaiko. Nepalūžau, bet nerimavau, ar pavyks vėl pastoti. Ir galbūt dėl to, kad mes su vyru labai stengėmės, tai nepasiteisino. Galų gale aš paleidau. Nusprendžiau nustoti apie tai galvoti. Vieną savaitgalį dalyvavau integracijos susitikime, kurį organizavo mano darbdavys. Vyko įvairios veiklos, įskaitant šuolius su guma. Išsigandau, bet pašokau. Tada man šovė mintis, kad taip bus ir su nėštumu. Aš tiesiog turiu… pašokti. Nustojau bijoti, nerimauti ir galvoti, ar tai geras laikas, ar mums pavyks. „Dabar arba niekada“, – pagalvojau ir… netrukus po to, kai pastojau.
Problemos pastoti
Aš neatlikau jokių testų.Pasidaviau likimui. Galvojau, kad jei yra nestumas, tai greit suzinosiu, nueisiu pas gydytoja ir jis tai patvirtins. Buvo taip. Deja, šį kartą pradžioje kilo komplikacijų. Šeštą savaitę pradėjau kraujuoti. Nėštumas buvo rizikingas, todėl buvau paguldytas į ligoninę. Tai buvo Medicinos akademijos klinikinė ligoninė ul. Lindley. Man atrodė, kad turėčiau puikiai prižiūrėti, kol gulėjau sau ir kovojau su mintimis apie tai, kas bus toliau. Niekas manimi nesidomėjo, o echoskopiją daręs jaunas gydytojas net vaisiaus nerado! Laimei, po vaistų kraujavimas liovėsi ir po dramatiškos savaitės galėjau grįžti namo. Tada visą nėštumą iki pat gimdymo mane vedė gydytoja iš privačios klinikos. Tai nebuvo lengva. Man buvo skirta 20 progesterono injekcijų ir pusantro mėnesio teko gulėti. Buvau labai atsargus dėl savęs, nes bijojau prarasti savo kūdikį. Buvau atsargus kiekviename žingsnyje, bet baseino neatsisakiau. Ten eidavo visa šeima ir visi kartu plaukdavome. Šiaip negalavimams atslūgus, galėjau normaliai funkcionuoti, bet karts nuo karto pailsėdavau ir pailsėdavau nuo darbų. Tačiau aštuonios valandos, praleistos prie rašomojo stalo, man nebuvo jėgų.
Pykinimas ir potraukis nėštumo metu
Visą nėštumą jaučiausi blogai. Neturėjau apetito, buvau jautrus kvapams, ypač mėsos ir mėsos. Viskas mane erzino. Galėjau valgyti tik melionus. Į darbą pasiimdavau dvi, o kartais neužtekdavo, tad pirkdavau trečią. Daugiau nieko nemėgau, gal arbūzų ir obuolių. Juokimės, kad Ola tokia melionė, nors šių vaisių dar nemėgsta. Neskaitant šių negalavimų, jaučiausi puikiai. Mano vyras Pawełas man labai padėjo, rūpinosi manimi – kaip ir mano tėvai, kurie tuo metu dažnai prižiūrėjo Wiktoriją. Jaučiausi mylima ir graži… Visi buvo labai laimingi, taip pat ir Wiktoria, kuri kartu su mumis auskultavo ir eidavo į kiekvieną ultragarsinį tyrimą. Būtent ji išrinko vardą savo seseriai. Nuo pat pradžių turėjo būti Ola ir pabaiga! Buvo tobula, nes Oleńkai toks vardas puikiai tinka.
Priešlaikinis gimdymas
Deja, aš nespėjau ištverti iki nėštumo pabaigos. Oleńka, kaip ir Wiktoria, veržėsi į pasaulį. 31 savaitę pradėjau kraujuoti. Greitoji pagalba mane nuvežė į ligoninę Kasprzaka gatvėje, kur buvo nustatytas 2 cm išsiplėtimas. Man buvo duoti vaistai, kad sustabdytų gimdymo veiksmą ir po kelių valandų viskas nurimo. Susidūriau su nėštumo patologija. Nepaisant dramatiškos situacijos, apie savo buvimą šioje ligoninėje prisimenu labai gerus prisiminimus. Nebuvo lyginamas su tuo, ką patyriau anksčiau! Palatoje tvyrojo maloni atmosfera, moterys padėdavo viena kitaivienas kitą, o akušerė ateidavo ir paklausdavo, ar ko nors reikia. Jaučiau, kad esu gerai prižiūrima, kad visas dėmesys sutelktas į mane ir kūdikį. Atrodė, kad nėštumą nešioju iki galo, o vis dėlto… Spalio 5 d., apie trečią ryto, pasijutau labai blogai. Atėjo du gydytojai, padarė echoskopiją ir nustatė 5 cm išsiplėtusį. Buvau nuvežta į gimdymo palatą ir viskas vyko taip greitai, kad net nespėjau paskambinti vyrui. Planavome bendrą gimdymą, bet Oleńka nesuteikė progos. Ji pasirodė po 15 minučių! Akušerė ir gydytojai juokdamiesi pasakė: „Mamyte čiaudėjo tris kartus ir po gimdymo“. Turiu pripažinti, kad medicinos personalas buvo puikus. Akušerė visą laiką su manimi kalbėjo, laikė už rankos, lengvu rankos paspaudimu davė man ženklus. Mums gerai sekėsi. Prieš gimdymą nelankiau gimdymo mokyklos. Nusprendžiau, kad jei atidžiai klausysiuosi, ką jie man sako, ir bendradarbiausiu su akušere, viskas bus gerai ir viena. Taip ir buvo.
Būtinas inkubatorius
Deja, iškart po gimdymo negalėjau apkabinti savo kūdikio ir tai buvo labai nemalonu. Ola buvo nusilpusi ir buvo nedelsiant nuvežta apžiūrai. Ji gavo 9 balus pagal Apgar skalę. Ji svėrė 2 kg, turėjo kvėpavimo problemų, todėl teko gulėti inkubatoriuje. Be to, paaiškėjo, kad turiu intrauterinę infekciją, todėl Olai teko gauti antibiotiko ir lašelinę. Važiavau tarp ligoninės ir namų, nekantriai laukiau, kada pagaliau ją paimsiu. Sėdėjome su vyru ir glostėme jai kojas per inkubatoriaus angą – tai buvo vienintelis mūsų kontaktas su kūdikiu. Laimei, ji buvo puikiai prižiūrima, o mes, po mūsų patirties su Viktorija, buvome sąmoningesni ir ramesni. Pavyzdžiui, aš žinojau, kad užtruko šiek tiek laiko, kol ji išsiugdo čiulpimo refleksą. Labai padėjo slaugės, prižiūrėjusios neišnešiotus kūdikius. Jie patiekė Olai maistą, kurį ištraukiau švirkštu, bet tuo pat metu pirštu – vienkartinėje pirštinėje – glostė jos gomurį, versdami ją žįsti. Tai buvo įdomus ir labai efektyvus būdas. Po trijų savaičių namo parsivežėme sveiką kūdikį. Man net nereikėjo slaugyti bambos, nes ji nukrito ligoninėje. Namuose Ola greitai priaugo svorio, bet be mano maisto dar gavo specialų mišinį neišnešiotiems kūdikiams. Nuolat stebėjome jos svorį ir laikėmės valgymo laiko.
Yra planų dėl trečio nėštumo
Mano vyras man labai padėjo. Naktį man net nereikėjo keltis, nes jis Olą maitino buteliuku. Kaip ir Wiktoria, Ola taip pat buvo reabilituota. Tačiau šį kartą atsisakėme varginančių vizitų į ligoninės reabilitacijos kliniką ir ilgų valandų laukimoeilės. Naudojomės privačia klinika su puikiomis sąlygomis. Vaiko iš mūsų niekas neatėmė ir nevertė laukti už biuro – kaip buvo su Viktorija. Cerebriniu paralyžiumi niekam negresia. Į reabilitaciją vykome su visa šeima. Mes su vyru stebėjome užsiėmimus, mokėmės mankštintis su vaiku namuose, o Wiktoria gavo kreidelių ir piešė kampe. Galima manyti, kad po tokių išgyvenimų man turėjo pakakti. Tačiau tikiuosi, kad po kurio laiko padarysime trečią bandymą. Gal šį kartą tai bus Staś? Dabar labai save prižiūriu, kas tris mėnesius einu pasitikrinti pas ginekologą. Žinau, kad kito nėštumo metu vėl gali kilti problemų, bet jei taip atsitiks, padarysiu viską, kad vaikas gimtų sveikas. Su gydytoja juokiamės, kad pirmasis gimė 30 nėštumo savaitę, antrasis 32, gal trečias truks 34 savaites?
mėnesinis "M jak mama"