Pojūčiai leidžia žmogui, be kita ko užuosti, matyti ir girdėti. Klasikiniu požiūriu išskiriami penki pojūčiai, tačiau kai kurie žmonės išsako nuomonę, kad žmogus gali turėti tikrai daugiau, net net 21. Skaitykite apie pagrindinius ir papildomus žmogaus pojūčių tipus ir patikrinkite jų funkcijas.

Turinys:

  1. Jutimai: tipai ir funkcijos
    • Regėjimo pojūtis
    • Skonio pojūtis
    • Lytėjimo pojūtis
    • Uoslė
    • Klausos pojūtis
  2. Rečiau išsiskiriantys žmogaus pojūčiai

Pojūčiai– jų vieno apibrėžimo pasaulyje tiesiog nėra. Paprasčiau tariant, pojūtis gali būti suprantamas kaip specializuotų receptorių ląstelių grupė, kuri turi galimybę priimti tam tikrus fizinius dirgiklius ir vėliau gautą informaciją perduoti į konkrečius smegenų regionus, kur jie galiausiai yra interpretuojami.

Jutimai: tipai ir funkcijos

Apskritai nereikia nieko įtikinėti, kad pojūčiai yra labai svarbūs – juk mūsų regėjimas leidžia matyti supantį pasaulį, o klausos dėka galime išgirsti, ką kiti žmonės mums sako ir taip su jais bendrauti. Tačiau žmogaus pojūčiai iš tikrųjų yra daug svarbesni, nei gali būti manoma. Na, jie netgi turi įspėjamąjį vaidmenį – kaip pavyzdžius čia galime pateikti faktą, kad skonio pojūčio dėka galime nevalgyti blogo maisto arba kad pamatę raudoną signalizacijos įtaiso šviesą nepraeiname. pėsčiųjų perėją ir taip išvengti pavojaus peržengti pėsčiųjų perėją. tam tikrą automobilį.

Klasikiniame požiūryje – kurio autorystė priskiriama Aristoteliui – yra penki žmogaus pojūčiai. Jie yra:

  • regėjimas,
  • skonio,
  • prisilietimas,
  • uoslė,
  • girdėjimas

Regėjimo pojūtis

Akių obuoliai yra atsakingi už žmogaus regėjimą. Būtent ten yra receptorių ląstelės, kurios gauna matomą šviesą - tai kūgiai ir strypai. Tačiau vien todėl, kad šios struktūros gauna informaciją, dar nepakanka, kad galėtume ką nors pamatyti. Strypus ir žvakutes galima palyginti su žemiausios eilės darbuotojais: jie suvokia tik juos pasiekiantį dirgiklį, tadatačiau kaip galiausiai atrodys vaizdas, kurį pamatysime, priklauso nuo visiškai skirtingų struktūrų – kalbame apie regimąją smegenų žievę. Tiesa ta, kad iš pradžių… sukuriamas visiškai pasuktas vaizdas – tik atitinkamiems centrams išanalizavus jiems ateinančią informaciją, mes galime pamatyti pasaulį tokį, kokį jį matome.

Skonio pojūtis

Receptorių ląstelės, žinomos kaip skonio pumpurai, yra atsakingos už skonį. Jie daugiausia yra liežuvio srityje, be to, jie taip pat yra, nors ir daug mažiau, gomurio, viršutinės stemplės ir gerklų srityje. Tradiciškai žmonių skonio pumpurai yra penkių tipų – atskiri, atsakingi už tokių skonių suvokimą:

  • saldaus skonio,
  • sūraus skonio,
  • kartaus skonio,
  • rūgštaus skonio,
  • umami skonio (kartais vadinamas mėsa).

Žinios apie skonio pojūtį laikui bėgant buvo nuolat atnaujinamos. Net paskutinis iš šių skonių, ty umami, buvo išskirtas daug vėliau nei kiti. Be to, dabar vis dažniau minima, kad greičiausiai žmonėms yra ir kitų skonio receptorių, atsakingų už riebaus ir metalo skonio suvokimą.

Lytėjimo pojūtis

Receptoriai, atsakingi už lytėjimo pojūtį, yra iš esmės visoje žmogaus odoje – todėl dažnai minima, kad oda iš tikrųjų yra didžiausias žmogaus receptorių organas. Lytėjimo pojūtis gana sudėtingas – jo dėka galime įvertinti ir liečiamų objektų formą, ir tekstūrą ar dydį. Kaip minėta, lytėjimo receptoriai yra viso kūno paviršiuje, tačiau daugiausia jų yra pirštų galiukuose, o mažiausiai – ant nugaros odos.

Uoslė

Su uosle susiję receptoriai pirmiausia yra nosies ertmėje. Jie veikia panašiai kaip skonio receptoriai – šias struktūras stimuliuoja įvairios jas pasiekiančios cheminės molekulės. Tačiau kaip yra penki (ar septyni) skonio receptoriai, taip yra tikrai daugiau uoslės receptorių – taip yra todėl, kad kiekvienas iš jų yra atsakingas už reakciją į visiškai kitokio tipo chemines molekules.

Klausos pojūtis

Ausis yra atsakinga už klausos pojūtį – šis sudėtingas organas susideda iš išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Garsus girdime dėl to, kad jie vibruojaoras, sukeltas akustinių bangų, keliauja per kauliukus ir galiausiai patenka į vidinės ausies struktūras. Galiausiai šios vibracijos „paverčiamos“ elektriniais impulsais – pasiekia konkrečias smegenų žievės sritis, kur yra analizuojamos.

Rečiau išsiskiriantys žmogaus pojūčiai

Atsižvelgiant į tai, kad klasikinį jutimų skirstymą sukūrė Aristotelis, galbūt nenuostabu, kad jis dažnai tiesiog laikomas pasenusiu. Vis dažniau sakoma, kad žmogus turi daugiau nei 5 pojūčius – tokie būtų, be kita ko:

  • temperatūros jutimas : temperatūros pokyčių pojūtį sukelia specifiniai termoreceptoriai, esantys tiek odoje, tiek vidinėse kūno dalyse;
  • propriocepcija : už tai atsakingi receptoriai yra raumenyse ir raiščiuose, propriorecepcijos dėka mes žinome, kur tam tikru momentu yra atskiros mūsų kūno dalys – tai leidžia mums , pavyzdžiui, atliekant neurologinį tyrimą, užmerktos akys, pirštu pataikyti į nosį;
  • pusiausvyros pojūtis : su juo susiję receptoriai yra pusrutulio formos kanaluose, klasifikuojamuose kaip ausies struktūros;
  • skausmo pojūtis (nocicepcija) : labai svarbus pojūtis, už kurį atsakingi skausmo receptoriai, t.y. nociceptoriai – juk būtent jų dėka, pavyzdžiui, kai kai kurie dalis mūsų kūno liečiasi su ugnimi, jaučiame skausmą ir dėl to atsitraukiame, vengdami nudegimų.

Kaip minėtų pojūčių išryškinimas paprastai gali būti paaiškintas gana paprastai, kartais aprašomi ir kiti pojūčiai, kur kritikuojamas jų izoliavimas. Tai pvz. su troškulio ar alkio pojūčiu, bet ir su laiko tėkmės pojūčiu (pastarojo atveju nėra specifinių receptorių, kurie būtų atsakingi už tai, kad mes suvokiame bėgantį laiką – todėl pojūtis laiko tėkmė neatitinka bendro to, kas yra pojūtis, apibrėžimo, ir dėl šios priežasties dažnai atsisakoma jį įtraukti tarp kitų pojūčių.)

Neįmanoma paminėti dar vienos, gana dažnai minimos, pojūčio – čia kalbame apie intuiciją, kuri dažnai vadinama šeštuoju pojūčiu

Verta žinoti

Žmonėms negirdėti pojūčiai

Lygiai taip pat, kaip dažnai pabrėžiamas žmonių pranašumas prieš kitas pasaulyje gyvenančias rūšis, jausmų atveju žmogus… iš tikrųjų yra neabejotinai „skurdesnis“ už kitus padarus.

Na, gyvūnuose yra pojūčių, kurių žmonės tiesiog neturi. Tokie yra, be kita ko echolokacija (naudojamapvz., per delfinus ar šikšnosparnius gebėjimas generuoti ir priimti ultragarsą) arba vandens srovės stiprumo ir jos tekėjimo krypties atpažinimo pojūtis (jomis yra aprūpintos žuvys ir varliagyviai).

Kitas pojūtis, su kuriuo žmonės nesusiduria, yra magnetorecepcija (gebėjimas aptikti magnetinį lauką – jo dėka net migruojantiems paukščiams ar bitėms nereikia naudoti GPS ar kompaso, nes būtent magnetorecepcija leidžia jiems orientuotis erdvėje).

Kategorija:

Psichologija