Nors senbernardinai iš esmės yra ramūs ir draugiški, o su vaikais elgiasi itin švelniai, ši veislė tinka ne kiekvienam – dėl polinkio į agresiją jiems reikia patyrusio šeimininko. Ką turėčiau žinoti apie bernardiną, kai nusprendžiau supažindinti jį su šeima?

Bernardynyyra tolimi Berno zenenhundų giminaičiai – abi šios veislės yra kilę iš Tibeto dogų. Tiksliai nežinoma, kada pirmieji bernardinų šunys pasirodė Alpių Didžiosios perėjos vienuolyne, kurį įkūrė arkidiakonas Bernardas de Mentonas. Tačiau jau apie 1000 m. po Kr. vienuoliai juos naudojo apsisaugodami nuo banditų ir saugodami.

Laikui bėgant šie didžiuliai raudonai rudi šunys taip pat pradėjo gelbėti lavinų palaidotus keliautojus. Gelbėtojų komandoje visada buvo keturi šunys: du iš jų gulėjo šalia aukos, vienas laižė jam veidą, o paskutinis grįžo į vienuolyną atvesti vienuolių.

Garsiausias bernardinas buvo Baris – šuo, kuris, pasak legendos, išgelbėjo keturiasdešimt žmonių ir buvo nužudytas bandydamas išgelbėti kitą.

Iš pradžių senbernardinai pasirodė tik trumpaplaukių veislių. Tačiau 1830-ųjų pradžioje vienuoliai pradėjo kirsti Bernardinus su Niūfaundlendais, o vadose atsirado ilgaplaukių šuniukų.

Veislė buvo oficialiai pripažinta 1887 m., tada jiems taip pat buvo suteiktas vardas: Šv. Bernardas, trumpai – senbernaras.

Kaip atrodo senbernaras?

Bernardinai yra šunų milžinai – šunų ūgis ties ketera iki 90 cm, kalių – iki 80 cm. Jie gali pasiekti įspūdingą 100 kg svorį.

Trumpaplaukiai bernardinai turi lygius ir storus viršutinius plaukus, o apačioje – gausų, tankų pavilnį. Ilgaplaukių veislių viršutinis kailis yra pusiau ilgas, dažniausiai šiek tiek banguotas

Šie šunys turi ilgą uodegą.

Labiausiai paplitę yra trispalviai bernardinai: b alta, juoda ir raudonmedžio, su ryškiu vienos iš šių trijų spalvų dominavimu (dažniausiai b alta vyrauja).

Kita spalvų įvairovė yra vadinamoji kailio atmaina, kurioje vyrauja b alti plaukai, o b alta spalva išsidėsčiusi būdingu būdu, o tai apgaulingai panašu į viršutinį drabužį.

Bernardinai nėra ilgaamžės veislės: gyvena vidutiniškai 8-10 metų, o lytiškai subręsta sulaukę 3 metų.

Bernardinų personažas

OKartais sakoma, kad bernardinai yra labai ramūs šunys ir retai turi veisles, kurias būtų taip sunku nuliūdinti.

Tai ne visai tiesa: šie šunys yra labai protingi ir žino savo stiprumo bei dydžio pranašumą prieš kitus gyvūnus.

Netreniruoti, jie gali būti agresyvūs. Kartais jie puola patys, o užsikabinę gali smarkiai nusikąsti.

Todėl nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių jie turėtų būti tinkamai mokomi: išmokti komandų ir paklusnumo pagrindų. Idealiu atveju šunį dresuotų patyręs treneris, galintis su juo elgtis ramiai, bet tuo pačiu būti tvirtas ir reiklus.

Gerai treniruotas senbernaras yra švelnus žmonėms, ypač vaikams, kuriems yra nepaprastai dėmesingas. Bendraudamas su jauniausiais šeimos nariais jis gali būti itin švelnus ir rūpestingas.

Nors šios veislės šunims reikia nuolatinio kontakto su žmonėmis, dažniausiai jie nemėgsta nė vieno namų ūkio nario.

Gali augti kartu su kitais šunimis, priima kates, jų netrukdo nepažįstami žmonės, kiti augintiniai, vaikštantys už vartų.

Tačiau jie yra labai budrūs ir gali pajusti, kai kas nors turi nešvarių ketinimų, todėl puikiai dirba kaip sarginiai šunys.

Bernardinams reikia mankštos, tačiau jo perteklius gali būti žalingas ypač jauniems šunims – štai kodėl šios veislės šuns negalima verčiami per daug fizinių pastangų

Bernardinas: sveikata ir polinkis į ligas

Šios veislės šunys gali sirgti klubų displazija, jiems taip pat būdingos peties sąnario ligos, ypač šios srities kremzlių degeneracija, taip pat sąnarių ir stuburo degeneracija

Jie taip pat turi skrandžio problemų ir serga širdies bei kraujotakos ligomis.

Juos taip pat dažnai vargina akių vokų ligos, įskaitant. uždegimas ir akių vokų riestis.

Galiausiai senbernarai yra linkę į pūlingas ausų infekcijas. Dažnų infekcijų galima išvengti kartą per savaitę nuplaunant ir kruopščiai nuvalant ausies kaušelį ir vidinius ausies kanalus (išsamių priežiūros instrukcijų teiraukitės savo veterinarijos gydytojo).

Ką gali valgyti senbernaras?

Senbernarus turėtumėte šerti gerai subalansuotu, aukštos kokybės milžinų veislių maistu.

Dėl polinkio į sąnarių ligas maiste turi būti gliukozamino ir chondroitino

Paros ėdalo kiekį šuniui reikia duoti per du kartus: ryte ir vakare.

Kaip prižiūrėti senbernarą?

Nors senbernardinai turi tankius plaukus, jiems nereikia ypatingos priežiūros – jų plaukaisavaiminio išsivalymo savybės. Šunį pakanka valyti kartą per savaitę (šuniukus dažniau)

Lydymosi laikotarpiu šuo turi būti šukuojamas kasdien, nes jis meta daug plaukų. Vietoj to, reikia kuo greičiau pašalinti visus raizginius, ypač esančius už ausų, nes po jomis besikaupiantys riebalai ir išsisluoksniavęs epidermis gali sukelti uždegimą.

Gera mintis maudyti Sent Bernardą kartą per šešis mėnesius naudojant gerą šunų šampūną.

Jei vanduo čiaupe kietas, po tokios maudynių šuniui gali atsirasti pleiskanų – tuomet po maudymo jo plaukus reikia įtrinti su vandeniu sumaišytu actu (2 šaukštai acto stiklinei vandens).

Kitos šunų veislės:

  • Prancūzų buldogas
  • Mopsas
  • M altos
  • Labradoro retriveris
  • Amstaf (amerikiečių stafordšyro terjeras)
  • Vokiečių aviganis
  • Shih tzu
  • dogas
  • Cane corso
  • Borderkolis
  • Anglų buldogas
  • Berno zenenhundas (Berno zenenhundas)
  • Akita inu
  • Biglis

Kategorija:

Naminiai gyvūnai