- Sąmonės skaitmeninimas – „Pakeista anglis“
- Genetika ir klonavimas – „Našlaičių juodoji“
- Ląstelių atnaujinimas – „Mr. Niekas „
- Kosminis vanduo – „Kokonas“
- Nemirtingumas po apokalipsės – „Zardoz“
- Nemirtingumo gėrimai – magija ar mokslas
Nemirtingumo ir veiksmingų gyvenimo pratęsimo metodų paieškos buvo su žmonėmis beveik visada. Tačiau dažniausiai tai buvo laikoma kažkuo nenatūraliu. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad norint įgyti amžinąjį gyvenimą, reikia atiduoti savo sielą velniui, o dažniausiai – beje – atlikti ką nors baisaus magiško ritualo metu. Mokslinės fantastikos sritis prie temos kreipiasi visiškai kitaip, nes pagal savo specifiką bando ieškoti mokslinių metodų ilgam gyvenimui ar nemirtingumui. O kadangi tai vis dar „fikcija“, vizijos nepaprastai intriguojančios – kartais net… bauginančios.
Sąmonės skaitmeninimas – „Pakeista anglis“
Populiariausias „Netflix“ serialas, kuriam buvo išleistas didelis biudžetas, buvo sukurtas pagal brito Richardo Morgano to paties pavadinimo SF romaną (lenkų kalba: „Modified Coal“). Šioje istorijoje jums iš esmės pavyko pergudrauti mirtį.
Pažangių kompiuterinių technologijų dėka žmogaus sąmonė, o tiksliau būties esmė ir visa, kas sukuria žmogų mentalinėje sferoje, yra užkoduota į kūną implantuojamuose diskuose
Ir kadangi jo galiojimo laikas yra ribotas, po fizinio apvalkalo mirties galite perkelti duomenų diską į kitą. Tik tuo pačiu metu yra daug piktnaudžiavimo atvejų.
Turtingiausi gauna „geresnius“ kūnus, mėgaujasi amžina jaunyste, o vargingesniems nepasiseka – „jauna“ sąmonė gauna, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių kūnus. Ir einant dar toliau, galite sukurti atsarginę savo sąmonę. Juk tai tik duomenys! Disko sunaikinimas jais reiškia nuolatinę mirtį, kurią daug kartų matome ekrane.
Vyksta ir religinio pobūdžio diskusijos – kas nutinka sielai, kai sąmonė perkeliama į skaitmeninę sferą? Daugelis žmonių nusprendžia nenaudoti išradimo ir užrakinti duomenis diske. Taigi, kai kūnas miršta, baigiasi ir sąmonės gyvenimas. Pridėkime: serijoje visi žmonės turi implantuotus diskus.
Genetika ir klonavimas – „Našlaičių juodoji“
Pagrindinė serialo veikėja Sarah Manning tampa klaidinančiai į ją panašios moters savižudybės liudininkė. Ir kadangi ji šiek tiek klydo savo gyvenime, ji nusprendžia perimti savo tapatybę ir dirbti (policijos detektyvas). Pakeliui jis atranda, kad jis yra vienas iš daugelio klonų.
Serialas yra įdomi produkcija, nes visi jieklonuotus personažus vaidina viena aktorė – Tatjana Maslany. Motyvai, kai vienas klonas apsimeta kitu, gali sujaukti žiūrovų mintis, tačiau per kelis serialo sezonus (spoiler alert!) mes vis daugiau sužinome apie eksperimentą, už jį atsakingus žmones ir tikslas, kuris yra susijęs – ir kaip – su nemirtingumu arba nors reikšmingu gyvenimo pratęsimu.
Genetiniais eksperimentais siekiama rasti būtent tokius genus, kurie leis visa tai padaryti. Už visko slepiasi pagrindinis piktadarys – šarlatanas, apsimetantis per 150 metų, t.y. P.T. Westmorlandas, organizacijos „Neolution“ vadovas. Tačiau galiausiai jo apgaulė išaiškėja, o etiškai abejotina ir dažnai mirtina praktika padaro galutinę išvadą.
Ląstelių atnaujinimas – „Mr. Niekas „
2092 m. žmonija įveikė mirtį ir iš tikrųjų labai paprastu būdu. Medicinos pažanga lėmė tai, kad senstančios ląstelės gali būti atnaujinamos neribotą laiką. Iš pažiūros išsipildžiusi svajonė, bet vienas iš herojų nepasinaudoja turbūt didžiausiu žmonijos laimėjimu.
118 metų Nemo Niekas yra seniausias gyvas žmogus ir kartu paskutinis mirtingasis. Mirties patale jis prisimena savo ilgą gyvenimą analizuodamas įvairius scenarijus. Jis teigia, kad žmogus, prieš ateidamas į pasaulį, puikiai žino, kas jo laukia, tačiau angelas ištrina šį prisiminimą. Tačiau jis čia neįtrauktas, todėl galėtų šiek tiek paeksperimentuoti.
Filmas labai sudėtingas, paliečiantis daugybę filosofinių problemų, todėl galutinį įvairių vieno gyvenimo scenarijų paslaptingo reiškinio interpretavimą ir paaiškinimą reikėtų palikti žiūrovams. Pagrindinį veikėją vaidina Jaredas Leto.
Kosminis vanduo – „Kokonas“
1985 m. filmas pelnė du „Oskarus“: geriausias antraplanis aktorius (Don Ameche) ir specialieji efektai. Trumpai tariant, siužetas yra toks: prieš 10 000 metų kosminiai ateiviai iš Antarėjos planetos apsigyveno Atlanto saloje, kuri vėliau buvo pavadinta Atlantida.
Ir, kaip žinote, jis nuskendo dėl katastrofos. 20 ateivių lankytojų buvo palikti po vandeniu sandariuose kokonuose. Šiais laikais jų giminaičiai grįžta į Žemę, ištraukia kokonus ir įdeda juos į vienos iš Floridos vilų baseiną.
Maitinamasis vanduo, į kurį dedami kokonai, turi juos atgaivinti iš žiemos miego. Ir būtent šis energingas vanduo yra atsakingas už gyvybingumo atsinaujinimą senelių globos namų, esančių šalia minėtos vilos, gyventojams
Senjorų funkcionavimo pakeitimas po maudynių baseine kelia didelį susidomėjimą ir sukelia daug juokingų situacijų – filme daug komedijos elementų. Deja, nemes tiksliai žinome, kas buvo stebuklingame vandenyje, išskyrus tai, kad tai technologija (ar magija?) iš kitos planetos.
Nemirtingumas po apokalipsės – „Zardoz“
Vienas keisčiausių filmų, kada nors premjerų 1974 m., kuriame vaidina ne kas kitas, o Seanas Connery. Ateities vizija nėra optimistinė, bent jau ne visiems.
Po neapibrėžtos katastrofos išgyvenusieji, vadinami brutalais, gyvena primityviai steriliose, nusiaubtose vietose. Juos medžioja speciali naikintojų brutalų kasta, o didžioji Zardoz galva skrenda virš žemės, traktuojama kaip dievybė.
Vienas iš naikintojų Zedas (Seanas Connery) maištauja, puola galvą ir patenka į ją, užmuša keleivį (arba bent jau mano, kad jį sunaikino) ir eina į kitą, ypatingą žemę – Sūkurį. Būtent šioje oazėje apsišvietę mokslininkai išlaikė civilizacijos pakaitalą prieš katastrofą.
Dabar jie taip išplėtojo technologijas, kad laimėjo su mirtimi – jiems pavyksta atkurti kūnus po mirties (beje, nelabai estetiškuose plastikiniuose maišeliuose). Ir kadangi jie yra nemirtingi, jie netenka jausmų ir yra moraliai sunykę, nes jiems nuobodu monotoniškas, dangiškas gyvenimas… Jie taip pat atsakingi už savotišką eksperimentą, t. y. veiksmą, kurį naikintojai atlieka ant žvėrių.
Tačiau Zed pasirodymas šiek tiek supurto jų pasaulį. Siužetas netipiškas, pats filmas – taip pat. Viską papildo 70-ųjų estetika, kuri šiais laikais laikoma pažangiu kiču. Nenuostabu, kad filmas įgijo kultinį statusą.
Nemirtingumo gėrimai – magija ar mokslas
Galiausiai verta paminėti nemirtingumo eliksyrus, kurių sudėtį arba pateisina mokslas, arba magija. Pastarasis atvejis pasirodo garsiojoje 90-ųjų juodojoje komedijoje „Mirtis pasitinka ją“. Tai taip pat savotiška satyra ir juokinga kritika estetinei medicinai, plastinei chirurgijai ir amžinos jaunystės manijai, kuri tuo metu ypač ėmė apimti Holivudo bendruomenę.
Itin brangus eliksyras, kurį siūlo paslaptingoji Lisle von Rhoman (Isabella Rossellini), visapusiškai jaunina, lygina raukšles ir užtikrina amžiną jaunystę. Šiuos privalumus naudoja dvi herojės – užkietėjusios antagonistės, kurias vaidina Meryl Streep ir Goldie Hawn.
Deja, jų konfliktas paaštrėja ir jie abu baigia savo gyvenimą, bent jau taip atrodo. Eliksyras suteikia jiems gyvybę po mirties, bet prastesniu pavidalu – nes jų kūnai pradeda irti.
Nemirtingumo eliksyro tema pasirodo net lenkų komedijoje „Pasaulis pagalKiepskichas“. Viename iš epizodų visa Kiepskių šeima ir jų kaimynai (taip pat ir paštininkas) paima formalino pagrindu pagamintą egzempliorių, dėl kurio jie išsaugomi – jie pradeda gyventi be problemų ir tampa gyvais muziejaus eksponatais amžinybę.
Deja, pakeliui ištinka atominė apokalipsė – civilizacija baigiasi, o muziejus su herojais, apsuptas tvirtų sienų, lieka paskutiniu jos pėdsaku. Ir būtent Kiepskis atlieka kultūros restauratorių vaidmenį. Kaip galite spėti, pirmoji dovana naujiems urviniams žmonėms yra „alaus darykla“.
Apie autoriųDanielis dirbaLenkų ir amerikiečių filologas pagal išsilavinimą, pagal profesiją – labiau panašus į buvusįjį. Daugiau nei dešimtmetį jis dirba su tekstais: rašo, redaguoja, retkarčiais skaito korektūras. Jis daugiausia specializuojasi namų ir gyvenimo srityse, bet taip pat rašo apie kultūrą, meną, madą, sveikatą, turizmą ir viską, kas pritrauks dėmesį ir susidomėjimą. Privačiai, nuo realybės atitrūkusio siužeto serialų gerbėjas ir – galbūt laiko ir kitų galimybių prasme – keliautojas.