Imunosupresantai – tai vaistai, mažinantys organizmo atsparumą (imunosupresija). Farmakologinis imunosupresinis gydymas taikomas po transplantacijos, siekiant išvengti transplantato atmetimo, taip pat gydant alergines ir autoimunines ligas. Kaip tiksliai veikia imunosupresantai? Koks yra jų vartojimo šalutinis poveikis?
Turinys:
- Imunosupresiniai vaistai – veiksmas
- Imunosupresantai – tipai
- Imunosupresantai po transplantacijos
- Imunosupresantai sergant autoimuninėmis ligomis
Imunosupresiniai vaistaiyra vaistai, sukeliantys laikiną ar nuolatinį organizmo imuniteto sumažėjimą – medicinos terminologijoje tai vadinama imunosupresija. Imunosupresantai yra vienas iš būdų sumažinti organizmo imunitetą.
Kiti imunosupresijos metodai yra chirurgija (imuninės sistemos organų, pvz., užkrūčio liaukos, ekscizija) ir metodai naudojant fizines priemones, pvz., rentgeno spinduliai.
Savo ruožtu imunosupresija yra vienas iš imuninės sistemos moduliavimo būdų, kuris atliekamas profilaktiniais ir gydymo tikslais (imunoterapija arba specifinė imunoterapija). Imunoterapijoje, be imunosupresijos, taip pat yra imunostimuliacija (imuninės sistemos stimuliavimas) ir imunorekonstrukcija (imuninės sistemos atstatymas).
Imunosupresiniai vaistai – veiksmas
Imunosupresantai silpnina arba slopina imuninės sistemos atsaką (medicinos terminologijoje ši būklė vadinama imunosupresija), nes slopina imuninių ląstelių gamybą ir brendimą.
Imunosupresijos sunkumo laipsnis ir jo trukmė priklauso nuo:
- individualus jautrumas
- imuniteto branda
- antigeno tipas ir kiekis
- imunosupresinių vaistų dozės ir dažnis
- imuninio atsako tipas
Imunosupresantai – tipai
Yra šios imunosupresinių vaistų grupės:
- gliukokortikosteroidai
- citostatiniai vaistai
- monokloniniai antikūnai
- imunofilinus veikiantys vaistai: ciklosporinas, takrolimuzas, sirolimuzas (rapamicinas), everolimuzas
- neklasifikuojami vaistai:interferonai, TNF (naviko nekrozės faktorius) jungiantis b altymas ir mikofenolio rūgštis
Imunosupresantai po transplantacijos
Po transplantacijos yra rizika, kad imuninė sistema persodintą organą traktuos kaip svetimkūnį ir bandys jį atmesti (transplantatas prieš šeimininką). Norint to išvengti, būtina slopinti imuninę sistemą. Dažniausiai tai daroma imunosupresantų pagalba.
Paprastai tam tikromis schemomis vienu metu vartojami keli vaistai, atsižvelgiant į persodintą organą, imuninės rizikos laipsnį, medžiagų apykaitos sutrikimų sunkumą, gretutinių ligų buvimą ir transplantacijos funkciją. Imunosupresantų, reikalingų transplantacijos funkcijai palaikyti, dozės sumažinamos per pirmuosius kelis mėnesius po operacijos. Tačiau minimalus šių vaistų kiekis reikalingas visada, net ir praėjus daugeliui metų po transplantacijos. Imunosupresiją būtina taikyti nuo organo persodinimo momento iki jo funkcijos nutrūkimo.
Imunosupresantai sergant autoimuninėmis ligomis
Autoimuninės ligos, dar vadinamos autoimuninėmis ligomis, yra ligos, kurių metu imuninė sistema klaidingai atpažįsta savo kūno dalis kaip priešą ir pradeda jas pulti. To pasekmė – nuolatinė žala.
Imunosupresantai slopina netinkamą imuninės sistemos atsaką prieš savo audinius
Imunosupresiniai vaistai, inter alia, naudojami vykstant:
- reumatoidinis artritas
- sisteminė raudonoji vilkligė
- pemfigus
- opinis kolitas
- Krono liga
Imunosupresantai – šalutinis poveikis
Be norimo terapinio poveikio, imunosupresantų vartojimas gali būti susijęs su daugybe šalutinių poveikių.
1) Jautrumas infekcijoms
Pavojingiausios yra lėtinės virusinės infekcijos, pažeidžiančios organus, pvz., lėtinis hepatitas arba lėtiniai odos pažeidimai, susiję su žmogaus papilomos virusu.
Lėtinę infekciją pacientams, kurių imunitetas nusilpęs, sukelia virusai, kurie asimptomiškai užkrečia didžiąją dalį gyventojų. Tačiau pacientams, kurių imunitetas susilpnėjęs, šis virusas dažniausiai suaktyvėja, dauginasi ir daro žalą.
Transplantato recipiento organizmas su virusine infekcija kovoja neveiksmingai ir daugumoje jų spontaniško viruso pasišalinimo nepastebima.
2) Navikai
Dažniausiai išsivystantys navikai yra susiję su virusinėmis infekcijomis, todėl:
- odos vėžys
- gimdos kaklelio vėžys
- šlapimo pūslės vėžys
- limfomos (kai kurios iš jų yra susijusios su Epstein-Barr virusu)
- inkstų vėžys
- kepenų vėžys (susijęs su lėtiniu hepatitu, kurį sukelia B arba C virusai)
3) Hipertenzija, opos
Su amžiumi pacientams, vartojantiems imunosupresinius vaistus, išsivysto medžiagų apykaitos, kaulų ir širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijų. Dauguma vaistų, vartojamų daugelį metų, skatina hiperlipidemijos, diabeto, arterinės hipertenzijos, taigi ir aterosklerozės, vystymąsi.
Taip pat vis dažniau pacientai miršta po aktyvios transplantacijos dėl kitų, daugiausia dėl širdies ir kraujagyslių, priežasčių.
Imunosupresantai, išskyrus hipertenziją, dislipidemiją ir hiperglikemiją, sukelia skrandžio išopėjimą ir kepenų bei inkstų pažeidimus, dažnai labai intensyvius.
Apie autorių
Monika MajevskaŽurnalistas, besispecializuojantis sveikatos klausimais, ypač medicinos, sveikatos apsaugos ir sveikos mitybos srityse. Naujienų, vadovų, interviu su ekspertais ir pranešimų autorius. Asociacijos „Žurnalistai už sveikatą“ organizuojamos didžiausios Lenkijos nacionalinės medicinos konferencijos „Lenkė Europoje“, taip pat asociacijos organizuojamų specialistų seminarų ir seminarų žurnalistams dalyvė.
Skaityti daugiau šio autoriaus straipsnių