Virškinimo sistemos tyrimas leidžia įvertinti konkretaus organo funkcionavimą (pvz., druskos rūgšties sekreciją skrandyje) arba jo išvaizdą (pvz., kolonoskopijoje). Kiekvienas organas gali būti tiriamas skirtingais metodais, priklausomai nuo diagnozuotos ligos. Vieni jų yra paprasti viešai prieinami testai, kiti atliekami tik specializuotuose centruose. Sužinokite, kokie yra virškinimo tyrimų tipai ir kaip turėtų būti tiriamas kiekvienas organas.
Virškinimo sistema susideda iš kelių dalių: stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, plonosios ir storosios žarnos, kepenų, tulžies latakų ir kasos. Kiekvienam iš šių organų galima atlikti skirtingus tyrimus. Jie skirstomi į:
- laboratoriniai tyrimai, kuriuose matuojama įvairių medžiagų koncentracija kraujyje
- funkciniai testai, įvertinantys organų funkcionavimą
- ir vaizdiniai, skirti paryškinti skirtingas struktūras.
Taip pat atliekama endoskopija, ty virškinamojo trakto spindžio stebėjimas iš vidaus, naudojant specializuotą įrangą.
Karbamido kvėpavimo testas
Tai vienas iš testų, naudojamų diagnozuojant H. pylori infekciją skrandyje. Tai mikroorganizmas, atsakingas už lėtinį skrandžio uždegimą ir pepsinės opos ligos formavimąsi.
Tyrimas nustato infekciją be gastroskopijos. Bandymas susideda iš karbamido, paženklinto specialia anglimi, radioaktyviu ar ne. Tada po 10 ar 30 minučių pacientas per vamzdelį pučia orą į mėgintuvėlius.
Mėgintuvėliuose paženklintos anglies kiekis anglies dioksido pavidalu apskaičiuojamas naudojant specialų skaitiklį. Jei yra H. pylori infekcija, ši bakterija suskaidys pažymėtą karbamidą į vandenį ir anglies dioksidą, kurį galima išmatuoti.
Jei bakterijų nėra, iškvepiamose dujose nebus paženklintos anglies. Tai labai patikimas tyrimas. Tik nepamirškite, kad 4 savaites prieš tyrimą nevartokite antibiotikų ir 2 savaites protonų siurblio inhibitorių (PSI) grupės vaistų.
stemplės pH ir manometrija
Šiuo metu tai geriausias būdas diagnozuoti gastroezofaginio refliukso ligą. Esant tokiai būklei, rūgšties kiekis regresuojaaukštyn į stemplę. Jis dirgina jo sieneles ir sukelia tokius simptomus kaip rėmuo, deginimo pojūtis ir skausmas už krūtinkaulio, maisto grįžimas į burną.
Šis testas leidžia įvertinti skrandžio refliukso dažnį ir trukmę, matuojant pH (arba rūgštingumą) apatinėje stemplės dalyje. Tai apima specialaus zondo su elektrodu įkišimą per nosį, kuris matuoja vandenilio jonų koncentraciją (t. y. pH).
Šis tyrimas baigiamas manometrija. Jis naudojamas stemplės raumenų susitraukiamumui įvertinti ir rūgšties refliukso ligai diagnozuoti. Jis matuoja slėgio pokyčius stemplės spindyje.
Amilaza ir lipazė
Amilazė yra fermentas, skaidantis sudėtingus cukrus į paprastus. Lipazė, savo ruožtu, yra atsakinga už riebalų skaidymą. Abi medžiagas išskiria kasa.
Jų matavimas naudojamas diagnozuojant šio organo ligas, daugiausia ūminį pankreatitą, rečiau lėtinį. Šių fermentų koncentracijos kraujyje padidėjimas tris kartus didesnis už įprastą rezultatą būdingas ūminiam pankreatitui.
Amilazės koncentracija didėja ir sergant kitomis ligomis, t. sergant cholecistitu, seilių liaukų ligomis arba lėtiniu inkstų nepakankamumu. Šis fermentas taip pat patenka į šlapimą ir ten gali būti matuojamas.
Lipazė būdinga kasos ligoms, t.y. jos lygis yra padidėjęs tik sergant šio organo ligomis. Todėl geriau diagnozuoti ūminį pankreatitą.
Alanino ir aspartato aminotransferazė (ALT ir AST)
Abu fermentai yra atsakingi už b altymų apykaitą. Dideliais kiekiais jų randama kepenų ląstelėse ir jie naudojami diagnozuojant kepenų ligas. Padidėjęs jų lygis virš normos rodo kepenų ląstelių, t. y. hepatocitų, pažeidimą.
Vidutinis koncentracijos padidėjimas (mažiau nei 5 kartus viršija normą) arba didelis (5–15 kartų) atsiranda sergant tokiomis ligomis kaip:
- riebios kepenys,
- alkoholinė kepenų liga,
- lėtinis hepatitas B ir C (hepatitas B / hepatitas C),
- dėl vaistų ir toksinų žalos ir kitų sveikatos sutrikimų.
Labai daug (daugiau nei 15 kartų) pastebimas ūminio virusinio hepatito, vaistų pažeidimo (daugiausia apsinuodijimo paracetamoliu) ir toksinų (ypač suvalgius rupūžių išmatos) ir ūminės kepenų išemijos atvejų.
Bilirubinas
Yra hemo skilimo iš hemoglobino, kuris yra deguonies pernešėjas ir esantis raudonuosiuose kraujo kūneliuose, produktas. Jis metabolizuojamas kepenyse ir išsiskiria į tulžį, o po to į žarnyną. Tai yra bilirubino padidėjimasdėl geltos atsiradimo, tai yra odos ir akių pageltimas. Jis skirstomas į nekonjuguotą, kuris nebuvo transformuotas kepenyse, ir į konjuguotą, jau išskiriamą kepenyse. Kartu jie vadinami sveikuoju bilirubinu.
Priklausomai nuo priežasties, vienos rūšies bilirubino koncentracija gali padidėti. Nekonjuguotas, tai rodo padidėjusį raudonųjų kraujo kūnelių irimą, t. y. hemolizę.
Konjugato kiekis padidėja esant tulžies latakų obstrukcijai, t. y. sergant tokiomis ligomis kaip akmenys šlapimo pūslėje ir tulžies latakuose, kepenų, kasos, šlapimo pūslės ir tulžies latakų navikai.
Abiejų tipų (t. y. konjuguoto ir nekonjuguoto) bilirubino kiekis gali padidėti sergant ūminiu ir lėtiniu hepatitu (virusiniu, alkoholiniu ir kitais), apsinuodijus ar metabolinėmis ligomis.
Gama-glutamiltransferazė (GGT) ir šarminė fosfatazė
Abu šie fermentai naudojami diagnozuojant kepenų ir tulžies latakų ligas. Šarminė fosfatazė padidėja esant kepenų uždegimui ir cirozei (t.y. fibrozei). Tai taip pat jautrus tulžies pūslės ir tulžies latakų akmenų bei cholecistito rodiklis.
GGT taip pat yra padidėjęs tulžies latakų akmenlige. Sergant šia liga, tai geresnis rodiklis nei šarminė fosfatazė, nes jos koncentracija didėja greičiau ir išlieka ilgiau.
GGT matavimas naudingas diagnozuojant alkoholinę kepenų ligą – jos lygis yra padidėjęs ankstyvosiose ligos stadijose. GGT koncentracijos padidėjimą taip pat gali sukelti kepenų vėžys.
Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP)
Tai testas, skirtas vizualizuoti tulžies latakus. Pradinis etapas atrodo kaip gastroskopija. Endoskopas per stemplę ir skrandį įvedamas į dvylikapirštę žarną. Toliau kontrastas suteikiamas bendrajam tulžies latakui, kurį galima stebėti rentgeno spinduliais. Endoskopą taip pat galima įvesti į tulžies latakus.
Šis testas naudojamas diagnozuoti neoplazmas tulžies latakuose, paimant mėginius analizei. Jis taip pat naudojamas akmenims šalinti iš tulžies takų arba užsidėti protezą susiaurėjus
Pilvo rentgenograma
Tai vienas iš pagrindinių vaizdo testų, naudojamų virškinimo sistemos ligoms gydyti. Paprastai jie atliekami stovint ir (arba) gulint. Šiuolaikinės ir tikslesnės įrangos prieinamumo laikais retais atvejais atliekama pilvo ertmės rentgeno nuotrauka.
Nurodoma esant įtariamam žarnyno nepraeinamumui ir virškinimo trakto perforacijai. Kartais būnanaudojamas diagnozuojant ūminį opinį kolitą ir jo komplikacijas, pasireiškiančias storosios žarnos išsiplėtimu.
Pilvo ultragarsas
Tai pagrindinis vaizdinės diagnostikos metodas sergant virškinimo sistemos ligomis. Tai leidžia vizualizuoti įvairias pilvo ertmės organų ligas, ypač kepenų, tulžies latakų, kasos, kiek mažiau skrandžio ir žarnyno ligas.
Jis gali būti naudojamas norint vizualizuoti kepenų dydį ir struktūrą, ascitą (t. y. vandens kaupimąsi pilvo ertmėje) ir šio organo židininius pažeidimus.
Pilvo ertmės ultragarsas labai padeda diagnozuoti cholecistitą, nes leidžia vizualizuoti tulžies pūslės akmenis.
Sergant kasos ligomis, naudinga diagnozuojant ūminį uždegimą ir navikus. Ultragarsas leidžia įvertinti skrandžio užpildymą. Tai taip pat naudinga diagnozuojant apendicitą.
Gastroskopija ir kolonoskopija
Tai du pagrindiniai ir dažniausiai atliekami endoskopiniai virškinamojo trakto tyrimai. Gastroskopija naudojama stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos būklei įvertinti. Tai pagrindinis šių organų neoplazmų diagnostikos testas.
Tai naudinga diagnozuojant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę bei H. pylori infekciją. Tai leidžia paimti mėginius mikroskopiniam tyrimui. Gastroskopija naudojama kraujavimui iš stemplės varikozės ar skrandžio opos sustabdyti.
Kolonoskopija – tai endoskopinis storosios žarnos tyrimas. Panašiai kaip ir gastroskopija, ji naudojama vėžio diagnostikoje.
Tai taip pat naudinga diagnozuojant kitas žarnyno ligas, įskaitant opinis kolitas arba divertikulinė liga. Kolonoskopijos metu galima paimti žarnyno gleivinės mėginius, taip pat pašalinti ir ištirti polipus. Tai geriausias storosios žarnos vėžio profilaktikos testas.