Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Charles Bonnet sindromas yra tipiškas senyvo amžiaus žmonių darinys ir pasireiškia pacientams, patiriantiems regėjimo haliucinacijas. Tuo pačiu metu žmonės su Charles Bonnet sindromu nepatiria kitų psichikos sutrikimų. Taigi, kas sukelia Charleso Bonnet sindromą ir kokios yra šios problemos gydymo galimybės?

Charles Bonnet sindromasdažniausiai pasireiškia pacientams nuo 70 iki 85 metų amžiaus. Tikslus šios problemos dažnis nežinomas, galbūt dėl ​​to, kad daugelis pacientų nepraneša apie patirtas haliucinacijas. Tokio fakto slėpimo priežastis gali būti, pavyzdžiui, baimė, kad jie bus apk altinti psichikos liga. Apskaičiuota, kad net daugiau nei 60 % pacientų, sergančių Charleso Bonnet sindromu, gali likti nediagnozuoti.

Medicinoje haliucinacijos dažniausiai priskiriamos psichopatologinių simptomų grupei. Išties, tiesa, kad haliucinacijas (t. y. neteisingus jutiminius išgyvenimus) pirmiausia patiria psichikos sutrikimų turintys pacientai, tačiau haliucinacijas gali patirti ir visiškai tinkamai veikiančią psichiką turintys žmonės. Dar daugiau, haliucinacijas gali gydyti ne tik psichiatrai, bet ir… oftalmologai – taip yra Charleso Bonnet sindromo atveju.

Charles Bonnet sindromo simptomai

Sergant Charleso Bonnet sindromu, pacientai patiria regėjimo haliucinacijas. Šios haliucinacijos gali būti labai įvairios: jos gali būti ir vadinamosios paprastos haliucinacijos (blyksnių ar spalvų pavidalu) ir sudėtingos haliucinacijos. Pastarojo tipo haliucinacijų atveju pacientai gali matyti, pavyzdžiui, žmones, gyvūnus, bet ir ištisus kambarius ar net pastatus bei kraštovaizdžius.

Kaip ir patiriamų haliucinacijų tipai gali skirtis, taip ir Charleso Bonnet sindromo eiga kiekvienam pacientui gali skirtis. Paprastai pacientai iš pradžių haliucinacijas patiria kasdien, o tam tikro klaidingo regėjimo pojūčio trukmė skiriasi – kartais pacientas haliucinacijas patiria vos kelias minutes, kartais net kelias valandas.

Svarbu

Reikėtų pabrėžti, kad Charleso Bonnet sindromo atsiradimas pacientui nereiškia, kad pacientas susirgsjam dėl psichinės ligos. Dažniausiai tokiems žmonėms haliucinacijos yra vienintelis psichopatologinis nukrypimas, be to, pacientai suvokia, kad to, ką jie mato, iš tikrųjų nėra – vadinamoji. įžvalga, t. y. suvokimas, kad patirti įspūdžiai nėra tikri.

Šarlio Boneto sindromo priežastys

Pirmasis Charleso Bonnet komandos aprašymas buvo parašytas daugiau nei prieš 250 metų, 1760 m. Charlesas Bonnet buvo jo autorius, o aprašyme buvo kalbama apie beveik 90 metų amžiaus vyro senelį. Vyresnio amžiaus vyrą kankino dvišalė katarakta – būklė, kurios metu sutrinka regėjimas. Šis pacientas taip pat patyrė kitų problemų, tai buvo regos haliucinacijos. neegzistuojančių žmonių, gyvūnų ar daiktų.

Nors nuo Charleso Bonnet sindromo aprašymo praėjo gana daug laiko, požiūriai į šio padalinio patogenezę nepasikeitė iki šiol – jį sukelia įvairių rūšių oftalmologinės ligos, susijusios su regėjimo praradimu. Prie tokių ligų gali būti jau minėta katarakta, bet ir glaukoma, su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija (AMD) ar diabetinė retinopatija. Esant tokioms problemoms, pacientai išties gali netekti regėjimo, tad kodėl jiems turėtų atsirasti papildomų, klaidingų pojūčių, t.y. regėjimo haliucinacijų?

Tam tikra ir nedviprasmiška Charleso Bonnet sindromo priežastis iki šiol nebuvo nustatyta. Yra keletas hipotezių, kodėl regėjimo netekusiems pacientams išsivysto regos haliucinacijos. Fiziologinėmis sąlygomis dirgikliai iš regėjimo organo pasiekia smegenų žievę. Esant situacijai, kai pablogėja įspūdžių iš akies obuolio suvokimas, smegenys gauna žymiai mažiau nervinių dirgiklių nei anksčiau. Galima sutikti posakį, kad „gamta nemėgsta vakuumo“ – panašiai gali būti ir su žmogaus smegenimis. Tuo atveju, kai smegenų žievės struktūros, atsakingos už procesus, susijusius su regėjimu (t.y. centrai, esantys daugiausia pakaušio srityje), gauna mažiau nervinės stimuliacijos, jos gali … spontaniškai generuoti savo stimuliaciją. Štai kodėl pacientai, praradę regėjimą, pamatytų dalykus, kurių iš tikrųjų nėra.

Aukščiau aprašytą teoriją gali patvirtinti iki šiol atlikti tyrimai. Pasirodo, jutimų trūkumas regėjimo organe gali sukelti regėjimo haliucinacijas. Tyrėjai taip pat nustatė, kad pacientams, sergantiems Charleso Bonnet sindromu, kai jie patiria regėjimo haliucinacijas, funkciniai vaizdo tyrimai rodo padidėjusį smegenų žievės aktyvumą.smegenų pakaušio skiltyse.

Kaip diagnozuojamas Charleso Bonnet sindromas?

Šiuo metu nėra aiškių Charleso Bonnet sindromo diagnozavimo kriterijų. Tačiau yra keletas požymių, dėl kurių gydytojai gali nustatyti šią diagnozę. Tarp jų išsiskiria šie:

  • pacientas nepatiria kliedesių,
  • paciento suvokimas, kad objektai, kuriuos jis mato, nėra tikri,
  • bent vienas sudėtingų regėjimo haliucinacijų epizodas per pastarąsias keturias savaites,
  • jokių haliucinacijų iš kitų jutimo organų

Haliucinacijos nėra sutrikimas, kuris pasireiškia tik žmonėms, sergantiems Charles Bonnet sindromu, todėl prieš diagnozuojant šį sindromą svarbu atmesti kitas galimas, bet dažniau pasitaikančias regos haliucinacijų priežastis. Pacientai gali būti tiriami, pavyzdžiui, kraujo tyrimai (siekiant atmesti, pavyzdžiui, apsinuodijimą kai kuriomis psichoaktyviosiomis medžiagomis arba nustatyti galimus elektrolitų sutrikimus), vaizdiniai tyrimai (pavyzdžiui, insultas, kaip haliucinacijų priežastis, pašalinti) arba psichiatrinė. testas (kurio metu bus atmesta, pvz., psichozės ar kliedesio epizodo atsiradimas).

Charles Bonnet sindromo gydymas

Geros naujienos pacientams, sergantiems Charles Bonnet sindromu, yra tai, kad dažnai šio subjekto simptomai laikui bėgant palaipsniui mažėja. Regos haliucinacijos gali išlikti kelis ar kelis mėnesius (šiuo metu pacientas haliucinacijas gali patirti vis rečiau), kol jos visai nustos pasireikšti.

Kai kurie pacientai, deja, regos haliucinacijas patiria nuolat, kartais net kelerius metus. Štai ir bloga žinia – medicina šiuo metu nežino Charleso Bonnet sindromo gydymo metodų. Ar dėl to pacientai visiškai bejėgiai? Tikrai ne.

Pasirodo, pagalba pacientams, sergantiems Charles Bonnet sindromu, gali išspręsti jų regėjimo problemas. Pavyzdžiui, po kataraktos operacijos – kuri pagerins paciento regėjimą – gali nustoti atsirasti regėjimo haliucinacijų, susijusių su aprašytu sindromu. Pacientams taip pat galima rekomenduoti keletą metodų, kuriuos jie gali naudoti namuose.

Sergant Charleso Bonnet sindromu, regos haliucinacijos dažniausiai atsiranda, kai pacientai nejuda ir neveikia. Gali padėti tiesiog įsijungti radiją ar televizorių – kai smegenys gauna įvairių nervinių dirgiklių,tai taip pat sumažina spontaniško jo aktyvavimo ir regos haliucinacijų tikimybę. Kai kuriems pacientams tai taip pat padeda atlikti tam tikrus akių judesius. Kelias sekundes judinant jas pirmyn ir atgal (pakaitomis į dešinę ir į kairę), regos haliucinacijos gali išnykti.

Kai kurie pacientai patys negali susidoroti su regėjimo haliucinacijomis. Tokiems žmonėms gali būti naudinga kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Svarbu, kad prireikus tokia pagalba būtų suteikta pakankamai greitai, kol pacientui neatsirastų kokių nors psichikos sutrikimų, atsirandančių dėl Charleso Bonnet sindromo, tokių kaip, pavyzdžiui, nuotaikos ar nerimo sutrikimai.

Jau buvo pabrėžta, kad pacientų, sergančių Charles Bonnet sindromu, psichinė būsena nesiskiria nuo normos. Nepaisant to, kai kuriems mokslininkams pavyko įrodyti, kad kartais pacientai gali sumažinti patiriamų haliucinacijų sunkumą pradėdami gydymą antipsichoziniais vaistais (neuroleptikais). Tačiau tai ne visiems žmonėms, sergantiems aprašytu sindromu, rekomenduojama procedūra – taip yra dėl to, kad toks gydymas yra susijęs, pavyzdžiui, su jo šalutinio poveikio rizika. Dėl šios priežasties antipsichoziniai vaistai, jei jie jau buvo paskirti, skirti tik tiems pacientams, sergantiems Charleso Bonnet sindromu, kuriems ypač dažnai pasireiškia regos haliucinacijos ir kuriems dėl jų labai pablogėja kasdienė veikla.

Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Kategorija:

Neurologija