- Traškantis pirštas – priežastys ir rizikos veiksniai
- Pirštų trūkimas – simptomai
- Traškantis pirštas – diagnozė
- Traškantis pirštas – gydymas, chirurgija ir reabilitacija
Traškantys pirštai yra viena dažniausių rankų skausmo ir funkcijų sutrikimų priežasčių. Spragsiantis pirštas apsunkina taisyklingą sugriebimą, taigi – atlikti net ir paprasčiausią kasdienę veiklą (pvz., užsirišti batų raištelį) sergančia ranka yra daug sunkiau. Kokios yra trūkčiojančio piršto priežastys ir simptomai? Kaip vyksta gydymas ir reabilitacija? Ar reikalinga operacija ir kada?
Trigerinis pirštas taip pat yra pirštas, kuris šaudo, šokinėja ar trūkinėja arba trukdo sausgyslių apvalkalo uždegimui. Ligos esmė – plaštakos piršto lenkiamųjų raumenų sausgyslės žiedinio raiščio uždegimas metakarpofalanginio sąnario lygyje (konkrečiai A1 raiščių).
Uždegimas dažniausiai išsivysto bevardžio piršto (kuris yra tarp vidurinio ir mažojo piršto), dažnai ir nykščio, tada vidurinio, smiliaus ir rečiausiai mažojo piršto. Liga dažniausiai pažeidžia vieną pirštą, nors neretai suspaudžiami keli vienos ar abiejų rankų pirštai.
Traškantis pirštas – priežastys ir rizikos veiksniai
Ligos priežastys nėra iki galo žinomos. Manoma, kad jo vystymąsi gali lemti mechaniniai sužalojimai (pvz., suspaudus kietus daiktus) ir pasikartojančios perkrovos šioje srityje, nuo kurių jie yra veikiami, pvz. žmonės, mezgantys, grojantys instrumentais, audžiantys rankomis (pvz., kilimai), susegę dokumentus ir pan.
Pirštų traškėjimo tikimybė taip pat didesnė žmonėms, sergantiems tokiomis ligomis kaip reumatoidinis artritas (šiuo atveju pažeidimai dažniausiai pažeidžia vidurinį pirštą), diabetas, podagra, amiloidozė, mukopolisacharidozė.
Pirštų traškėjimas dažniau pasitaiko moterims nei vyrams, ypač 40–60 metų amžiaus. Traškantys pirštai gali būti nėščių moterų problema, kuri atsiranda dėl padidėjusio hormonų poveikio.
Pirštų trūkimas – simptomai
- problemos (iš pradžių neskausmingos) lenkiant ir ištiesiant pirštą. Tiesinant pirštą, sausgyslė šokinėja po sustorėjusiu raiščiu A1, kurį lydi būdingas spragtelėjimas
- piršto skausmas virš metakarpofalanginio sąnario – prisijungia vėliau ir pirmą kartą atsiranda tik ištiesus pirštą. Tada negalavimaipiršto skausmas gali būti nuolatinis uždegimo paveiktas piršto odos paraudimas, o kartais ir patinimas
- mažas, dažnai skausmingas liesti, gumbas (tai lokaliai sustorėjęs sausgyslių apvalkalas) metakarpofalanginėje srityje delno pusėje
Ligai progresuojant, pirštas smarkiai užblokuojamas lenkiant, pacientas turi padėti sau, tiesindamas pirštą kita ranka. Tinkamai negydant, proksimaliniuose tarpfalanginiuose sąnariuose gali susidaryti kontraktūros, dėl kurių gali pablogėti plaštakos funkcija.
Traškantis pirštas – diagnozė
Minėti simptomai paprastai nepalieka abejonių, su kokia liga mes susiduriame. Diagnozė patvirtinama pakitusios srities ultragarsu.
Diagnozės metu gydytojas turi atmesti tokias ligas kaip: proksimalinio ar metakarpofalangealinio sąnario išnirimas, Dupuytreno kontraktūra arba de Quervain liga.
Traškantis pirštas – gydymas, chirurgija ir reabilitacija
Jei uždegimas pažeidžia tik vieną pirštą ir yra trumpalaikis, gydytojas gali pasiūlyti minimaliai invazinį gydymą. Fizinė terapija, geriamieji priešuždegiminiai vaistai arba steroidų injekcijos į lenkimo sausgyslės apvalkalą gali pagerinti. Pastaroji turėtų būti atliekama ultragarsu kontroliuojant, kad vaistas būtų vartojamas tiksliai. Steroido įvedimas į sausgyslę (o ne į jos paviršių) gali net plyšti!
Jei konservatyvus gydymas pasirodo neveiksmingas, reikėtų apsvarstyti galimybę atlikti operaciją. Ypač tais atvejais, kai:
- kai kurie pirštai šokinėja aplink
- uždegimas trunka gana ilgai (daugiau nei kelis mėnesius)
- pacientas serga diabetu, podagra ir kitomis aukščiau paminėtomis ligomis ligos
Traškančio piršto operacijaapima sustorėjusio raiščio A1 pjūvį, dėl kurio sausgyslė apvalkale gali laisvai judėti. Pacientams, sergantiems reumatoidiniu artritu, kartais reikia išplėsti procedūros apimtį ir pašalinti uždegiminius audinius aplink pakitusį tinklelį.
Yra du chirurginiai metodai – tradicinis, t.y. atviras ir uždaras, susidedantis iš žiedinio raiščio perkutaninio pjūvio stora injekcijos adata naudojant ultragarso peržiūrą. Jei atvira operacija atliekama teisingai, pasikartojimo rizika yra maža.
Uždaros operacijos atveju atsigavimo laikotarpis po operacijos yra trumpesnis nei po atviros operacijos, tačiau atkryčio rizika didesnė.
Operacija yra standartinis ir efektyvus gydymo metodas, be to, nesudėtingas,komplikacijų rizika (hematoma, infekcija operuotoje vietoje) yra labai maža. Tai leidžia žymiai pagerinti rankos funkciją ir greitai grįžti prie aktyvumo.
Operacija trunka mažiau nei 30 minučių ir atliekama ambulatoriškai. Tą pačią dieną pacientas gali išeiti iš ligoninės. Po operacijos reikia nedelsiant pradėti pirštų tiesinimo ir lenkimo pratimus, kad būtų išvengta atkryčio.
Eksperto komentarasAutorius: Lek. Karolina Stępień, Karolinos medicinos centro ortopedijos ir kaulų ir raumenų sistemos traumatologijos specializacijos rezidentė
Užrakinamasis pirštas yra liga, dėl kurios gana dažnai kreipiamasi ortopedijos klinikose ir plaštakos chirurgijoje. Esant situacijai, kai susiduriame tik su vietiniu skausmu ir šokinėjimu, kartu su pacientu svarstome skirtingus gydymo būdus.
Priklausomai nuo paciento lūkesčių, tai gali būti konservatyvaus gydymo (fizinės terapijos, priešuždegiminių vaistų) arba invazinių metodų, pvz., pakitusio tinklelio perkutaninis pjovimas, bandymai. Jei yra aiškių sunkumų tiesinant pirštą, jis užsiblokuoja lenkimo srityje, kurį galima įveikti kita ranka, nechirurginiai metodai neturėtų būti naudojami.
Tam reikia chirurginio gydymo, nes labai padidėja nuolatinės piršto kontrakūros rizika.
Pacientai, kurie nusprendžia atlikti operaciją, paprastai yra labai patenkinti jos poveikiu. Pooperacinis skausmas yra nežymus, o efektas – sklandus sausgyslių judėjimas – matomas iškart po procedūros pabaigos. Atsigavimo laikotarpis trumpas – apie 2 savaites, kol bus pašalintos siūlės.
Ligos atsiradimą ypač skatina medžiagų apykaitos pokyčiai, tokie kaip diabetas ar podagra, todėl ypač svarbu juos atidžiai kontroliuoti. Jei problema iškyla nėštumo metu, tai yra susijusi su hormoniniais pokyčiais, ir tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad simptomai išnyks po gimdymo ir pogimdyvinio laikotarpio