Kiek infekcijų yra norma per metus ir kada reikia susirūpinti?

PATIKRINTAS TURINYSAutorius: lek. Katarzyna Banaszczyk

Dažnos infekcijos, ypač kvėpavimo takų, yra tikra bėda daugeliui tėvų. Kiek kartų per metus vaikas gali susirgti? Kada reikėtų sunerimti ir pagilinti diagnozę? Kokia situacija suaugusiems?

Kiek kartų per metus vaikas gali perš alti?

Daugelis tėvų mano, kad jų vaikas nuolat serga. Tai daugiausia taikoma lopšeliams ir darželiams. Tai visiškai normalu, kūdikis kontaktuoja su naujais mikrobais ir gali susirgti iki 8-10 kartų per metus.

Jei tai yra tipiški peršalimai ir vaikas pasveiksta ir laikotarpiu tarp infekcijų nejaučia jokių nerimą keliančių simptomų, tai nerodo įtarimo dėl imunodeficito. Su amžiumi infekcijų skaičius mažėja, o vaikas serga vis rečiau.

Imuninė sistema vystosi su amžiumi ir išmoksta reaguoti į naujus mikroorganizmus – susidaro žmogaus imunitetas.

Dažnos infekcijos – kada reikia pagilinti diagnostiką?

Čia verta perskaityti keletą gairių, kuriose nurodoma, kokios infekcinių ligų rūšys ir kiek jų per metus turėtų kelti susirūpinimą ir priversti apsilankyti pas specialistą.

Šie simptomai vadinami pavojaus simptomais ir gali būti anomalijos, vadinamos imunodeficitu, simptomai. Vaikams daugeliu atvejų įtariame pirminį imunodeficitą, t. y. paveldimą.

Pavojaus simptomai apima tokias klinikines situacijas kaip:

• ausų uždegimai – bent keturios ar daugiau tokių infekcijų per metus, viena ar dvi ausų uždegimai tikrai nekelia nerimo,
• antibiotikų terapijos vartojimas be pagerėjimo du mėnesius, kai antibiotikas vartojamas taip, kaip nurodyta – t.y., esant bakterinei infekcijai,
• mažiausiai du ar daugiau sinusito per metus,
• pneumonija – kaip ir sergant sinusitu, du ar daugiau plaučių uždegimų per metus turėtų sukelti nerimą,
• atsirandantys gilūs odos abscesai, organų abscesai – abscesas yra aiškiai atskirtas pūlių židinys, atsirandantis audiniuose ar organuosevidinis,
• nenormalus svorio padidėjimas,
• būtinybė infekcijos metu naudoti ilgalaikius intraveninius antibiotikus,
• lėtinė burnos mikozė – tai taikoma vyresniems nei 1 metų vaikams – kūdikiai (t. y. vaikai iki vienerių metų) dažnai serga burnos infekcijomis ir tai nelaikoma imunodeficitu,
• imunodeficito diagnozė kam nors vaiko šeimoje, nepaaiškinamos vaikų mirtys šeimoje,
• išsivysto sunki infekcija – pvz., sepsis, sunki odos infekcija, osteitas, encefalitas – tokia sunki infekcija turi pasireikšti bent du kartus per gyvenimą, kad būtų laikoma pavojaus simptomu.

Ką daryti, kai simptomai kelia nerimą?

Atsiradus minėtiems nerimą keliantiems simptomams (pakanka vieno tokio simptomo), tikrai verta vykti į konsultaciją pas gydytoją, kuris po pokalbio nuspręs dėl tolimesnių diagnostikos žingsnių. Vaikų atveju klinikos, kurios atlieka diagnostiką šia kryptimi, yra imunodeficito klinikos. Ten gydytojai specialistai gali nukreipti vaiką tyrimams dėl galimų imuninės sistemos sutrikimų.

Pirminės sveikatos priežiūros poliklinikoje šeimos gydytojas ar pediatras neturi galimybės nukreipti vaiko šios srities specialistų tyrimams, tačiau po apžiūros ir pokalbio gali nuspręsti kreiptis į tokią kliniką. Būtinas siuntimas į imunodeficito kliniką, kurį galite gauti iš savo šeimos gydytojo arba pediatro.

Pirminiai ir antriniai imunodeficitai

Imuniteto trūkumai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai imunodeficitai yra įgimtos būklės. Jie, be kita ko, gali atsirasti dėl sutrikusios antikūnų gamybos – šis mechanizmas atsiranda sergant dažniausiai pasitaikančia pirmine imunodeficito liga, kuri yra IgA trūkumas.

Ši būklė dažnai yra besimptomė ir gali lydėti kitus sutrikimus, pvz., celiakiją, 1 tipo diabetą, jaunatvinį idiopatinį artritą ir uždegimines žarnyno ligas, tokias kaip opinis kolitas arba Krono liga.

Kitos, labiau simptominės ligos, priklausančios pirminiam imunodeficitui, yra:

• dažnas kintamasis imunodeficitas,
• būklė, atsirandanti dėl sutrikusio ląstelių atsako,
• ligos, atsirandančios dėl fagocitozės sutrikimo.

Antriniai imunodeficitai daug dažniau diagnozuojami suaugusiesiems. Jie yra kitų ligų pasekmė– jie nėra įgimti. Čia verta paminėti antrinių imuninių sutrikimų priežastis:

• imuninę sistemą slopinančių vaistų, t. y. vadinamųjų imunosupresantų, vartojimas – tai, be kita ko, steroidai, ciklosporinas, metotreksatas, daugelis vaistų, naudojamų vėžio chemoterapijoje,
• infekcijos, virusinės ir bakterinės infekcijos – ŽIV, tymų virusas, HSV, EBV, mikobakterinės ir parazitinės infekcijos – pvz., maliarija,
• vėžys, ypač leukemijos ir limfomos,
• lėtinės ligos, tokios kaip diabetas, inkstų nepakankamumas, prasta mityba, kepenų nepakankamumas, cirozė,
• autoimuninė būklė, pvz., reumatoidinis artritas,
• būklė po organų transplantacijos – transplantacijos pacientai turi vartoti imunosupresinius vaistus, kad išvengtų atmetimo, o tai, deja, neigiamai veikia imunitetą,
• jonizuojančiosios spinduliuotės ir tam tikrų cheminių junginių poveikis,
• b altymų trūkumas – pvz., netekimas nudegus,
• mažinti imunitetą taip pat skatina lėtinį stresą – kai kortizolio lygis mūsų organizme yra nuolat padidėjęs – reikia pažymėti, kad kortizolis yra steroidinis hormonas, todėl mūsų organizmą paveiks panašiai kaip ir aukščiau. minėti steroidiniai vaistai,
• blužnies sutrikimas, blužnies trūkumas – šis organas yra atsakingas už apvalkalą turinčių bakterijų, tarp kurių, be kita ko, yra ir pneumokokų, sunaikinimą, todėl jo nebuvimas arba gedimas yra susijęs su susilpnėjusio imuniteto būsenomis.

Kada reikėtų įtarti antrinį imunodeficitą?

Daugelio organizmo sistemų sutrikimai gali būti susiję su antriniu imunodeficitu. Kalbant apie atskiras sistemas, tai atrodo taip:

• kvėpavimo sistemos atveju reikėtų atkreipti dėmesį į: bronchektazę, taip pat sarkoidozės ar tuberkuliozės diagnozę,
• virškinimo sistemos atveju - lėtinis, pasikartojantis viduriavimas, didelis, neplanuotas svorio kritimas, opinis kolitas, celiakija, pasikartojančios bakterinės ir parazitinės virškinimo sistemos ligos: salmoneliozė ar giardiazė,
• dėl ENT ligų – dažnas vidurinės ausies uždegimas, pasikartojančios išorinės ausies mikozės,
• osteoartikulinės sistemos atveju – pasikartojantis artritas arba celiulitas,
• esant nervų sistemai – encefalitui, toksoplazmozei, smegenų limfomoms, aypač kriptokokinis meningitas,
• odos atžvilgiu: pasikartojantys sunkiai gydomi abscesai, taip pat Kapoši sarkoma – AIDS indikatorinis navikas, virusinės karpos, kurios nereaguoja į gydymą, neaiškios priežasties alopecija ir pasikartojančios juostinės pūslelinės.

Imunodeficito diagnozė

Jei įtariamas imunodeficitas, verta atlikti laboratorinius tyrimus, kad patvirtintume arba paneigtume tokią diagnozę. Pirmosios eilės testavimas arba imunodeficito patikra apima šiuos veiksmus:

• imunoglobulino lygiai (IgG, IgM, IgA, IgE),
• specifinių antikūnų, nukreiptų prieš vaikystėje gautus vakcinos antigenus, titro nustatymas,
• B ląstelių skaičiaus nustatymas srauto citometrija

Dažna liga ne visada yra imunodeficitas

Kokiomis dar situacijomis vaikas ar suaugusysis gali dažnai sirgti? Verta galvoti ne tik apie imunodeficitus, bet ir apie:

• alergija - lėtinė sloga, kuri yra susijusi su žiedadulkių sezonu ir pagerėja po tipinio antialerginio gydymo (antihistamininiai vaistai), verčiau turėtų paskatinti apsilankyti pas alergologą, kaip ir pasikartojantis konjunktyvitas,
• astma – lėtinis kosulys, švokštimas, vyresniems vaikams, dusulys, spaudimas krūtinėje, sausas paroksizminis kosulys, sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas – šie simptomai turėtų paskatinti plaučių astmos diagnozę,
• geležies trūkumas, vitamino D trūkumas – verta atlikti pagrindinius tyrimus, kad būtų pašalintos dažnų infekcijų trūkumo priežastys. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į mūsų platumose paplitusią vitamino D trūkumo problemą ir nepamiršti jo reguliariai papildyti.