Tarptautinė savanorių diena yra gruodžio 5 d. Savanoriai padeda kitiems ir už tai nieko nenori. Jie atsiranda ten, kur reikia. Savanoriu gali būti kiekvienas! Taigi galbūt ir jūs nuspręsite atsiduoti kitiems?

Turinys:

  1. Savanorystė – kur turime daugiausiai „pagalbininkų“?
  2. Tarptautinė savanorių diena – gruodžio 5 d.
  3. Savanoriuok – reikia turėti galimybę dalintis
  4. Savanorystė – kam? Visada kažkas laukia mūsų pagalbos
  5. Savanorystė – visada buvo žmonių, kurie padėjo
  6. Savanoriška veikla, rėmimas
  7. Savanorystė: pagalba tampa madinga
  8. Savanorio kortelė

Savanorystė – kur turime daugiausiai „pagalbininkų“?

Šalis, kurioje daugiausia žmonių savo noru dirba kitiems žmonėms ir įvairioms socialinėms institucijoms, yra Norvegija. Beveik pusė gyventojų ten aktyviai dirba vaikų namuose, globos namuose, ligoninėse, labdaros punktuose, gyvūnų prieglaudose, asociacijose, fonduose ir nevyriausybinėse organizacijose.

Turime tik vieną iš dešimties lenkų, kurie neseniai ką nors padarė dėl kitų ar dalyvavo labdaros akcijose. Laimei, yra žmonių, kurių širdis lengvai paliečia kitų vargas. Tada jie nesavanaudiškai aukoja savo laiką, įgūdžius ir dažnai pinigus.

Tarptautinė savanorių diena – gruodžio 5 d.

Gruodžio 5 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė savanorių diena. Lenkijoje savo noru pagalbos ištiktiems tautiečiams padeda beveik 11 milijonų žmonių, tai yra kas trečias mūsų šalies gyventojas. Jau dabar galime kalbėti apie tikrą tendenciją, kuri šventiniu laikotarpiu papildomai sustiprėja.

Savanoriuok – reikia turėti galimybę dalintis

Pats žodis „savanoris“ arba lotyniškai voluntarius reiškia savanorišką, savanorišką. Todėl savanorio dalyvavimas yra savanoriškas ir kyla iš jo valios, o ne iš kokių nors normų ar įsakymų. Tai gali būti individuali veikla arba profesionaliai organizuota veikla grupėje. Pagrindinis bruožas, skiriantis savanorį nuo samdomo darbuotojo, yra motyvacija be pinigų. Paklausti tik apie savo veiksmų motyvus, savanoriai sako, kad kiekvienas taip elgtųsi savo vietoje, kuria reikia dalintissu savo laiku ir įgūdžiais, o labiausiai su savimi.

Nes savanorystė yra vienas kilniausių žmogaus požiūrių. Tai tarnystė kitų labui, rūpestis artimo likimu, darbas labiausiai skurstančiųjų labui. Tai tarsi dovana sau. Šiandien toks žmogus dažniausiai apibūdinamas kaip altruistas arba tiesiog visuomenės veikėjas. Savo laiką skiria visiškai nepažįstamiems žmonėms, nes nepatenkina padėti šeimai, kaimynams ir draugams. Iš šono gali atrodyti, kad savanoris nieko neveikia. Ir tai netiesa.

Kasdien liesdamas vargus ir kančias, žmogus keičiasi ir turtėja, jis pradeda vertinti tai, ką pats gavo iš gyvenimo. O kartais taip įsitraukia, kad pakeičia ne tik vertybinį pasaulį, bet ir visą gyvenimą. Užtenka tik pažvelgti į Jurek Owsiak ar Janinos Ochojska veiklą. Kita vertus, savanorystė pradeda būti madinga, ypač tarp jaunimo. Tokio tipo mados reikia laikytis ir, nors tai gali pasirodyti keista, į savo CV verta įrašyti savanorystės patirtį.

Darbdaviui tai reiškia, kad kažkas moka organizuoti savo laiką, dirbti grupėje, lengvai užmezga kontaktus, nori išmokti naujų dalykų ir yra jautrus socialinėms problemoms

Savanorystė – kam? Visada kažkas laukia mūsų pagalbos

Tačiau apsispręsti, ar įsitraukti į savanorystę nėra lengva. Dažniausiai užduodame sau tokius klausimus: ar aš net tinkamas šiam vaidmeniui, ar turiu reikiamų įgūdžių ir ne per daug metų, o svarbiausia – ar užteks laiko? Nes ar savanoris yra tas, kuris padeda karts nuo karto ar sistemingai, pvz., kartą per savaitę tuo pačiu metu? Kartais būtent šios neišspręstos abejonės verčia mus nuspręsti nejudėti.

Ir vis dėlto visi norintys gali būti savanoriu. Tik ne visur. Jums tereikia pritaikyti savo kvalifikaciją ir polinkius prie vietų ir žmonių, tarp kurių veiksime. Ir tokių yra daug, nes visada kažkas laukia mūsų pagalbos. O užsiimti galima daugybe veiklų: nuo ligonių priežiūros iki mugių organizavimo ir teisinių konsultacijų. Darbo tipas priklauso nuo jūsų pasirinktos organizacijos ir jūsų įgūdžių.

Užduokite sau keletą klausimų. Atsakymai į juos padės apsispręsti. Ar jums labiau patinka individuali ar grupinė savanorystė, nuolatinė ar trumpalaikė, pavyzdžiui, dalyvavimas veikloje, pvz., pirkinių pakavimas ar žmonių vežimas vieną kartą? Taip pat verta pagalvoti, su kuo lengviau užmegzti ryšius: su vaikais ar su vyresniais žmonėmis? Ir galiausiai, ką norėtumėte veikti kaip savanoris, pvz., padėti mažyliams mokytis, prižiūrėti neįgaliuosius, dirbti biuro darbus, o galrūpintis gyvūnais?

Antras žingsnis – asociacijos pasirinkimas ir pirmasis susitikimas su savanoriško darbo koordinatoriumi. Tai žmogus, kuris jus su viskuo supažindins ir paaiškins jūsų laukiančias užduotis. Svarbu pasidomėti, į ką kreiptis iškilus nesklandumams ir pajutus nuovargį, savanoriškos tarnybos bus galima atsisakyti arba visam laikui, arba kuriam laikui. Nes savanorystė nėra įpareigojimas, kurį prisiimate visą likusį gyvenimą.

Savanoriška veikla skirta ne kiekvienam ir noras veikti turėtų kilti ne iš mados ar mūzos, o iš gilesnių motyvų ir noro padaryti ką nors iš savęs. Kartais tai gali būti per sunku.

Pasak ekspertoAnna Jankowska-Drabik, Jolantos Kwaśniewskos fondo „Bendravimas be barjerų“ turinio programų koordinatorė

Savanorystė iš širdies

Būna nelaimių, kurios užgriūva žmones kaip žaibas iš giedro dangaus. Taip buvo neseniai, kai Lenkiją užklupo potvynis. Jis sunaikino daugelio žmonių viso gyvenimo paveldą. Daugelis šeimų patyrė neįsivaizduojamą stresą paprastam žmogui. Tačiau tuo pačiu metu daugelis šių žmonių gavo geriausią priežiūrą. Tai nebūtų įmanoma be savanorių – skirtingos lyties, amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių, kurie nuo pat pirmųjų akimirkų užsiima pagalba tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Juos siejo noras pakeisti tikrovę į gerąją pusę, padėti silpnesniems, ypač kenčiantiems nuo likimo. Tokie savanoriai ir tokia savanorystė, kylanti iš žmonių širdžių poreikių, leidžia su viltimi žvelgti į ateitį

Savanorystė – visada buvo žmonių, kurie padėjo

Mūsų šalies istorijoje matosi, kad visada buvo savanorių, žmonių, kurie nesavanaudiškai padėjo kitiems, bet anksčiau tai dažniausiai vykdavo slapta. Tik nuo XIX amžiaus savanoriai tapo labiau matomi. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurios padėdavo slaugyti sužeistuosius ligoninėse. Tuo metu tokia veikla buvo siejama su patriotizmu, kaip per Antrąjį pasaulinį karą

Po komunizmo žlugimo mūsų šalyje pradėjo kurtis asociacijos, organizavusios įvairių sluoksnių žmonių paramą ir aktyvinimą. Būtent tada teisės aktuose, reglamentuojančiuose savanorių darbo taisykles, atsirado pirmosios savanorystės nuostatos. Nuo 2003 m. Lenkijoje galioja Visuomeninės naudos ir savanoriško darbo įstatymas, kuriame savanoris apibrėžiamas kaip asmuo, savanoriškai ir be finansinės naudos teikiantis paslaugas tiems, kuriems reikia pagalbos.

Savanoriška veikla, rėmimas

Savanoriškos veiklos svarbą liudija faktas, kad Jungtinės Tautos prieš 10 m.2001-ieji buvo paminėti Pasauliniais savanoriškos veiklos metais. Taip pat Lenkijoje minima Tarptautinė savanorių diena, kurią gruodžio 5 d. Vakaruose savanorystė turi kitą veidą. Ten populiarios kelionės į pasaulį, bet ne paminklus apžiūrėti ir vaizdais pasigrožėti, o dirbti Afrikos kaimuose ar krūmuose gydyti ligonių žaizdas, Azerbaidžane organizuoti mokyklas vaikams, valyti kalnų takus ir sodinti atogrąžų miškus ar apsaugoti nykstančių rūšių gyvūnus.

Žmonės tiesiog išeina atostogauti, susikrauna lagaminus ir išvyksta į kitą šalį. Dažniausiai tai būna ilgalaikės kelionės, nors kartais būna ir kelias savaites trunkančių kelionių. Asociacija apmoka tokio savanorio kelionę ir pragyvenimą.

Ir jis turėtų veikti priklausomai nuo savo sugebėjimų. Vakarų Europoje yra dar kai kas, vadinama savanorystė, t.y. kelionių derinimas su pagalba tiems, kuriems jos reikia. Kai kurios organizacijos tokiu būdu pritraukia savanorius, parūpindamos jiems gerą viešbutį ir maistą, laisvą laiką pažintinėms kelionėms ir poilsiui, o už tai kasdien reikalauja 3-4 valandų darbo. Savanoriška veikla pas mus dar nėra populiari, bet toks malonus ir naudingo derinys vieną dieną tikrai ateis pas mus.

Anksčiau buvo terminas „geradaris“, vėliau jį pakeitė „davėjas“ ir „globėjas“. Dabar – rėmimo, t. y. efektyvios reklamos, bet ir įmonės įvaizdžio formavimo įvairiomis labdaros akcijomis, era. Skirtumas tas, kad globėjas palaiko, likdamas paslėptas arba neviešina savo veiksmų.

Savanorystė: pagalba tampa madinga

Priešingai yra su rėmėju. Jis tik pats ir padedamas remiamo asmens apie tai informuoja visuomenę. Kaip tai susiję su savanoryste? Ir taip, kad įmonės finansuotų įvairius labdaros projektus vienkartiniu ar ilgalaikiu būdu ir tuo pačiu kurtų atitinkamą įmonės įvaizdį. Tai naudinga abiem pusėms – rėmėjams ir remiamiems. Todėl svarbu tai, kad tai tiesiog naudinga padėti kitiems.

Vis daugiau įmonių dalyvauja labdaros projektuose, pvz., BOŚ finansiškai remia veiklą, susijusią su aplinkos apsauga, švietimu, sveiku gyvenimo būdu, Nałęczowianka, padedanti nukentėjusiems nuo potvynių, arba Cisowianka, renkanti pinigus šulinio statybai Sudane , kenčia nuo geriamojo vandens trūkumo . Savo ruožtu Danone jau daugelį metų padeda prastai maitinamiems vaikams pagal programą „Pasidalinkite savo maistu“, o „McDonald's“ organizuoja labdaros akcijas ir renka pinigus, kuriuos vėliau panaudos sergantys vaikai.

Be dabartinių darbuotojų, jie dirba fonde, kuris vykdo savanorystės programą TP SAtaip pat tie, kurie išėjo iš įmonės į pensiją – prižiūrės nacionalines memorialines vietas ir padeda žmonėms, patekusiems į sudėtingas situacijas. „PricewaterhouseCoopers“ yra fondas „Podaruj się“. Jos veikla – tai ne tik materialinė ar finansinė pagalba iš įmonės biudžeto.

Fondas nuolat įtraukia darbuotojus bendradarbiauti. Vieni tam turi daugiau laiko, kiti mažiau, vieni patogiai jaučiasi patardami dėl savo profesinės specializacijos, treti mieliau sėdi prie sergančio vaiko lovos. O fondas PricewaterhouseCoopers nuolat sugalvoja naujų programų ir būdų padėti. Nes tai jus tiesiog įsiurbia.

Savanorio kortelė

Kiekvienas savanoris turėtų laikytis taisyklių ir standartų, nustatytų Savanorių etikos chartijoje. Štai keletas jos taškų:

  • Atliksiu visas su mano vaidmeniu susijusias užduotis.
  • Būsiu atviras naujoms idėjoms ir veiklos būdams.
  • Pasinaudosiu galimybe susitikti ir išmokti naujų dalykų iš kitų žmonių.
  • Neduosiu pažadų, kurių negaliu įvykdyti.
  • Jei negalėsiu vykdyti savo įsipareigojimų, informuosiu darbų koordinatorių
  • Aš būsiu žmogus, kuriuo galite pasikliauti.
  • Stengsiuosi būti labai gera savanorė

„Zdrowie“ mėnesinis

Kategorija:

Psichologija