Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Sisteminė terapija pirmiausia taikoma sprendžiant problemas, kylančias šeimose, bet ne tik – ją gali taikyti ir poros, kurių santykiai nesiseka. Sisteminė terapija yra gana įdomi terapija dėl kelių priežasčių, viena iš jų yra ta, kad šeimoms, kuriose nuolat kyla ginčų, terapeutas gali… rekomenduoti „kontroliuojamus“ kivirčus. Skaitykite, kas yra sisteminė terapija!

Sisteminė terapijayra viena iš daugelio skirtingų psichoterapijos rūšių. Tarp jų galima paminėti, pavyzdžiui, psichodinaminę psichoterapiją, kognityvinę-elgesio terapiją ar humanistinę-egzistencinę terapiją. Sisteminės terapijos pradžia buvo susijusi su Bendrosios sistemų teorijos (OTS) raida. Jo autorius buvo austrų biologas ir filosofas Ludwigas von Bertalanffy, kuris 1940-aisiais sukūrė OTS. Kas yra sisteminė terapija, galite sužinoti išanalizavę šios psichoterapijos rūšies pavadinimo š altinį. Išvertus iš graikų kalbos, sistema suprantama kaip objektas, kuris paprastai yra didesnė, vientisa visuma. Tai yra pagrindinė sisteminės terapijos prielaida, t.y. dėmesys sutelkiamas ne tik į vieną pacientą, siekiantį psichoterapijos, bet ir į visą sistemą, kurioje toks pacientas funkcionuoja.

Kas yra sisteminė terapija?

Sisteminiu požiūriu atliekama psichoterapija orientuota į ištisų sistemų funkcionavimą. Sistema tokiu atveju gali būti pirmiausia šeima, bet ir smulkesni jos elementai – sistemine terapija gali naudotis ir tėvai, ir jų vaikai, ir tik patys sutuoktiniai. Sisteminėje terapijoje svarbiausia analizuoti sistemoje egzistuojančius žiedinius, o ne linijinius ryšius. Taikant linijinį metodą, daroma prielaida, kad priežastis sukelia pasekmės atsiradimą. Apvalus požiūris savo ruožtu daro prielaidą, kad vienas reiškinys veda į kitą, o tai paveikia kitą reiškinį. Šį sudėtingą sakinį galima paaiškinti gana paprastai. Na, čia kalbame, pavyzdžiui, apie įvykius, kurie vyksta užburto rato principu. Išdykęs vaikas gali sukelti augantį motinos nenorą, savo ruožtu globojamoje – jaustis vis labiautėvų atstumas nuo jo – šioje situacijoje jis gali rodyti vis didesnį maištą prieš ją.

Sisteminė terapija yra susijusi su keliomis sąvokomis, apibrėžiančiomis sistemų funkcionavimąTokių pavyzdžiai:

  • emocinis susiliejimas(reiškinys, kai emocinis ryšys tarp kai kurių sistemos narių yra toks stiprus, kad nežinia, ar jie patiria savo, ar tikrai tik vieno žmogaus emocijos iš sistemos);
  • morfogenezė(šeimos polinkis keisti savo funkcionavimą);
  • trianguliacija(reiškinys, kai įtampa tarp dviejų sistemos narių sumažėja, kai jie turi kartu spręsti kito sistemos nario problemas);
  • morfostazė(sistemos gebėjimas išlaikyti savo pastovumą).

Sisteminę terapiją atliekantys terapeutai dažnai susiduria su gana sunkia užduotimi. Remiantis sisteminės terapijos prielaidomis, jos turėtų būti kuo neutralesnės. Sisteminių terapeutų vaidmuo tikrai nėra spręsti, kas atsakingas už problemų atsiradimą konkrečioje sistemoje. Terapiją atliekantis asmuo turi stebėti sistemoje egzistuojančius ryšius ir grįžtamąjį ryšį, o tada, remdamasis savo pastebėjimais, atkreipti tam tikros sistemos narių dėmesį į tarpusavio santykius.

Yra situacija, kai sisteminę terapiją atlieka ne vienas, o pora terapeutų. Taip siekiama ne tik padidinti tikimybę, kad terapeutai bus neutralūs. Ypač naudinga sisteminę terapiją atlikti dviem terapeutams (ypač kai jie yra skirtingos lyties), kai gydymo sistema yra pora.

Sisteminė terapija: kokia jos paskirtis?

Lengviausias būdas palyginti sistemą su šeima, o iš tiesų – sisteminė terapija pirmiausia naudojama šeimos terapijoje. Tokio tipo psichoterapija gali padėti esant vaikų elgesio sutrikimams, ADHD ar įvairiems neuroziniams sutrikimams. Sisteminė terapija taip pat gali būti atliekama šeimose, turinčiose tokių problemų:

  • valgymo sutrikimų (pvz., anoreksija arba bulimija);
  • psichoziniai sutrikimai (pvz., šizofrenija);
  • priklausomybės (pvz., alkoholizmas ar narkomanija);
  • nuotaikos sutrikimai (pvz., depresiniai sutrikimai).

Daugiausiai naudos iš sisteminės terapijos gali gauti ir poros, kurios santykiuose patiria įvairių problemų. Šio tipo terapija gali padėtipadėti, pavyzdžiui, santykiams, kuriuose nuolat vyksta kivirčai. Porų terapija gali būti atliekama ir tais atvejais, kai santykiuose yra problemų, susijusių su lova (pvz., vieno iš partnerių seksualinis frigidiškumas arba priešlaikinė meilužio ejakuliacija).

Sisteminės terapijos metu naudojami sprendimai

Sisteminės terapijos metu naudojami gana įdomūs mechanizmai, kurie gali sukelti terapijos dalyvių nuostabą. Vienas iš jų – eksternalizacija. Tai galima paaiškinti sistemos, kuri praneša terapeutui dėl vieno iš jos narių valgymo sutrikimų, pvz., anoreksijos, pavyzdžiu. Kartais pravartu išskirti anoreksiją kaip atskirą „būtį“, papildomą sistemos elementą. Tai leidžia pažvelgti į problemą visiškai kitu kampu, dar daugiau – su anoreksija kovojantį pacientą, kai visa neigiama informacija apie anoreksiją nukreipiama ne tiesiai į jį, o į anoreksiją (o tai eksternalizacijos atveju yra atskira “ subjektas") negali susidoroti su neigiamais jausmais, kuriuos galėjo jausti, kai į jį buvo nukreipta kritika.

Sisteminėje terapijoje taip pat naudojamas terapinio paradokso fenomenas. Šiuo atveju, pavyzdžiui, situacija, kai pas terapeutą ateina šeima, kurioje vis dar vyksta kivirčai tarp paauglio ir jo tėvų. Tokiems žmonėms, jų nuostabai, terapeutas gali… rekomenduoti ginčytis. Tačiau tokiais atvejais dažniausiai pateikiamos griežtos rekomendacijos tokiems kivirčams, pavyzdžiui, kad tai reikėtų daryti tam tikru laiku ir tam tikromis savaitės dienomis. Tokiu terapiniu paradoksu siekiama, kad sistemos nariai suvoktų, kad tam tikri reiškiniai – šiuo atveju argumentai – yra jų tiesiogiai įtakojami ir jų atsiradimas iš tikrųjų priklauso tik nuo jų pačių.

Verta žinoti

Kiek laiko trunka sisteminė terapija?

Psichoterapija dažnai asocijuojasi su varginančiu ir ilgai trunkančiu gydymo metodu, tačiau sisteminėje terapijoje tai nebūtinai taip turi būti. Kai kurias problemas kartais gali pakakti įveikti vos keliais sisteminės terapijos seansais. Įdomu tai, kad sisteminės terapijos atveju susitikimai su terapeutu neturėtų būti rengiami per dažnai. Paprastai jie vyksta kas 2–4 savaites – šiuo metu siekiama užtikrinti, kad sistema, kuri žino apie joje vykstančius reiškinius, spėtų juos „perdirbti“ ir atlikti įvairius pakeitimus.

Apie autoriųLankas. Tomaszas NeckisPoznanės medicinos universiteto medicinos fakulteto absolventas. Lenkijos jūros gerbėjas (geriausiavaikščiojantys jos pakrantėmis su ausinėmis ausyse), katės ir knygos. Dirbdamas su pacientais jis orientuojasi į tai, kad visada jų išklausytų ir praleistų tiek laiko, kiek jiems reikia.

Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!

Kategorija:

Psichologija