Gyvų organų transplantacijos vis sėkmingesnės. Galite išgelbėti giminaičio gyvybę savo inkstu, kepenų dalimi ar kaulų čiulpais. Deja, Lenkijoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, gyvų donorų šeimos transplantacijos atliekamos retai, būtent jos suteikia pacientui didžiausią galimybę visiškai pasveikti.
Šeimos transplantacija,kai donoras yra gyvas žmogus, gali būti atliekama trimis atvejais – kai pacientui reikia sveikoinksto, kepenys ,kaulų čiulpaiarbaperiferinio kraujo hematopoetinės ląstelės . Galimas audinių ar organų pašalinimas iš genetiškai susijusio asmens (tėvo, motinos, brolio) arba emociškai (sutuoktinio). Organų donorystė taip pat galima, kai donorą ir recipientą sieja ypatingas artimas ryšys. Šis terminas yra labai talpus. Pabrėžtina, kad kiekvienas organo paėmimas iš asmens, turinčio „glaudžius ryšius“ su recipientu, yra detaliai išanalizuotas Nacionalinės transplantacijos tarybos Etikos komiteto ir jam reikalingas teismo pritarimas. Komisija ir teismas turi įsitikinti, kad donoras nebuvo spaudžiamas paaukoti, pavyzdžiui, inkstą. Aukojimas taip pat negali būti finansinės operacijos objektas.
Šeimos kepenų transplantacija
Kepenų fragmento gavėjai dažniausiai yra maži vaikai. Suaugusiųjų kepenų transplantacija yra labai sunki ir rizikinga. Iš donoro tenka surinkti net 40 proc. organas. Tai yra daug, nes nors kepenys gali atsinaujinti pačios, paėmus jų fragmentą, jos turi iš karto susidoroti su rimta trauma. Mirties rizika su tokiais donorais yra gana didelė, nes ji siekia 0,5-0,6%. Pirmą sėkmingą kepenų transplantaciją vaikui atliko prof. Piotras Kalicińskis iš Vaikų memorialinio sveikatos instituto. Gyvų donorų vaikams kepenų transplantacijos šioje įstaigoje atliekamos nuo 1999 metų. Kepenų fragmento persodinimas iš giminaičio yra puikus sprendimas mažiems vaikams, kuriems labai sunku gauti organą iš mirusio žmogaus. Kepenų gabalėlio gavimas iš tėčio ar mamos kūdikiui turi daug privalumų. Visų pirma – leidžia labai tiksliai įvertinti donoro kepenis, iki minimumo sumažinant ne itin gero organo transplantacijos riziką. Antra – paties transplantato pašalinimasvyksta idealiomis planinės chirurgijos sąlygomis, nepalyginama su organų transplantacija iš vadinamųjų kelių organų paėmimas, t.y. po žmogaus mirties. Trečia, laikas nuo transplantato paėmimo iki jo prijungimo prie recipiento kraujotakos (vadinamasis š altosios išemijos laikas) neviršija kelių valandų, o persodinus iš mirusiojo – paprastai tris kartus ilgiau.
Šeimos inkstų transplantacija
Šeimos inksto transplantacija Lenkijoje sudaro tik 3 proc. visų inkstų transplantacijų. Palyginimui, Norvegijoje – apie 45 proc., o JAV didžioji dalis persodintų inkstų surenkama iš gyvų donorų. – Yra daug argumentų, kodėl reikia rinkti inkstus iš gyvų donorų – sako prof. Wojciechas Rowińskis, Lenkijos transplantacijos medicinos sąjungos vadovas. Visų pirma, paėmus organą iš gyvo žmogaus, galima tiksliai suplanuoti operacijos laiką. Pašalintas inkstas trumpam išeina iš kraujotakos sistemos ir taip – paprasčiau tariant – lieka visiškai funkcionuojantis. Tačiau yra ir svarbesnis argumentas: iš gyvo donoro paimtas inkstas tinkamai funkcionuoja 15-18 metų, o iš mirusio žmogaus paimtas inkstas kur kas trumpesnis, apie 9-10 metų. Atrodytų, šie faktai turėtų įtikinti visus. Tačiau 2012 metais buvo persodinti 1094 mirusių donorų inkstai, o gyvų – tik 51. „Poltransplant“ duomenimis, 2012 metų gruodį kvalifikuotų inksto transplantacijų sąraše buvo 1620 asmenų, t.y. 475 pacientams padėti nepavyko dėl transplantacijai skirto organo trūkumo. Nors šeimos inkstų transplantacijų skaičius pradeda augti, esame toli nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Kodėl tai vyksta? – Visų pirma, pacientų šeimos turi per mažai žinių apie šį gydymo būdą – sako prof. Rowiński. – Daugelis žmonių nežino, kad turint vieną inkstą galima normaliai funkcionuoti. Daug metų vedu susitikimus su šeimomis ir pacientais dializės centruose, kuriuose dalyvauja nefrologas, chirurgas ir kunigas. Klausytojai dažnai prisipažindavo, kad apie tokią gydymo formą nežino. Kai kurie paprašė papildomo pokalbio ir pareiškė norą paaukoti inkstą mylimam žmogui. Prof. Piotras Kalicińskis pasiūlė apmokyti dializės centruose dirbančias slaugytojas, kad jos taptų šeimos persodinimo koordinatorėmis. Buvo ir kitų iniciatyvų, skatinančių šeimos inkstų donorystę, pavyzdžiui, akcija „Arti manęs“, tačiau šeimos donorystė vis dar šlubuoja. Per mažai šeimos inkstų transplantacijų sukelia ne tik klaidinga informacija. Iš 100 žmonių, norinčių paaukoti inkstą mylimam žmogui, reikalavimus atitinka tik 35. – Kiekvienas donoru prisistatantis asmuo turi atlikti visapusišką medicininę apžiūrą – aiškina prof. Rowiński. - Jei rezultatai patvirtina, pavyzdžiui, užsikrėtimąšlapimo takų, net nežymi arterinė hipertenzija, pavieniai širdies ritmo sutrikimai, mazgeliai skydliaukėje ar krūtyje – donoras diskvalifikuojamas. Inkstą galima paimti tik iš visiškai sveiko žmogaus.
Inkstų persodinimas yra pigesnis nei dializė
– Šeimos donorystė yra saugi, – tikina prof. Rowiński. – Statistinė mirties rizika atimant inkstus yra tik 3 promilės, o tai labai maža. Neturėdamas vieno inksto gali normaliai funkcionuoti, dirbti, sportuoti, net ir taip aštriai, kaip ir Przemysławo Saletos atveju, kuris – kaip prisimename – inkstą padovanojo dukrai. Tačiau reikia nuoširdžiai pripažinti, kad apie 15 proc. gyvų donorų laikui bėgant išsivysto hipertenzija. Kartais būna nedidelė proteinurija, tačiau tai netrukdo normaliam šeimos ir socialiniam gyvenimui. Šios palyginti nedidelės išlaidos turi didelę naudą – mylimo žmogaus gyvybę ir išvadavimą nuo dažnos dializės kančios. Taip pat verta pažvelgti į ekonominę inkstų persodinimo naudą. Dializuojamo paciento priežiūra ir gydymas užtrunka apie 60 tūkst. PLN kasmet ir kartais trunka keletą metų. Transplantacija kainuoja perpus pigiau.
mėnesinis "Zdrowie"