Prieširdžių plazdėjimas yra viena iš prieširdžių aritmijų. Jam būdingas greitas širdies prieširdžių aktyvumas, kuris netiesiogiai padidina širdies susitraukimų dažnį. Sužinokite, kas yra prieširdžių plazdėjimas, kokie jo simptomai ir kokios komplikacijos yra susijusios su šios aritmijos atsiradimu.

Kaip veikia širdis?

Prieš paaiškindami, kas yra plazdėjimas, pažiūrėkime, kaip veikia širdis.

Kiekvienas širdies plakimo ciklas susideda iš prieširdžių susitraukimo, dėl kurio širdies ertmės prisipildo krauju, tada skilveliai susitraukia ir kraujas išstumiamas į aortą ir plaučių arteriją, po to širdies raumuo atsipalaiduoja, jo ertmės prisipildo. su krauju ir ciklas kartojasi. Įprastomis sąlygomis prieširdžių ir skilvelių darbas koordinuojamas taip, kad būtų kuo efektyvesnis. Kartais dėl aritmijos ši sinchronizacija sutrinka, o tai neigiamai veikia širdies darbą.

Aritmijos sąvoka yra labai plati. Jo rūšių yra daug, jos pažeidžia prieširdžius, skilvelius arba abu, atsiranda nuolat arba tik periodiškai. Aritmijos taip pat labai skirtingai paveikia širdį – nuo ​​visiškai nekenksmingų ir besimptomių iki tų, kurie sukelia širdies sustojimą ir kelia pavojų gyvybei.

Prieširdžių plazdėjimas: priežastys

Prieširdžių plazdėjimas dažniau pasireiškia vyrams nei moterims, o sveikiems žmonėms – labai retai. Dažniausiai tai sukelia kitos širdies ligos, tokios kaip:

  • širdies vožtuvų liga,
  • išeminė širdies liga,
  • hipertenzija,
  • širdies raumens uždegimas.

Prieširdžių plazdėjimas taip pat gali atsirasti po širdies operacijų, hipertiroidizmo ar plaučių ligų metu.

Taip pat atsitinka, kad prieširdžių plazdėjimą sukelia staigus ligos procesas, pvz., širdies priepuolis ar plaučių uždegimas. Labai retai ši aritmija yra pati liga be jokios aiškios priežasties.

Prieširdžių plazdėjimas: simptomai

Prieširdžių plazdėjimas dažniausiai kartojasi. Jo eigoje yra periodų be ligos ir aritmijos priepuolių. Jei priepuolį sukėlė kita liga, tada, kai ji praeina,pasveikus, aritmija dažniausiai nepasikartoja. Tačiau jei plazdėjimas nėra organinis (nesukeltas kitos būklės), jis gali pasikartoti arba tapti nuolatinis. Taip pat atsitinka, kad ši aritmija virsta prieširdžių virpėjimu arba yra mirgėjimo ir plazdėjimo periodų.

Esant prieširdžių plazdėjimui, simptomų sunkumas paprastai priklauso nuo pagrindinės širdies ligos. Dažniausi prieširdžių plazdėjimo simptomai yra:

  • širdies plakimas,
  • dusulys,
  • silpnumas,
  • krūtinės skausmai.

Kartais žmonės su prieširdžių plazdėjimu gali apalpti – tai dažniausiai nutinka fizinio krūvio metu. Tokiu atveju būtina nedelsiant diagnozuoti šių simptomų priežastį. Tačiau pasitaiko ir taip, kad prieširdžių plazdėjimas būna visiškai besimptomis.

Taip pat skaitykite: Širdies aritmija – kas yra norma, o kas ne?

Prieširdžių virpėjimas: diagnostika

Prieširdžių plazdėjimas nustatomas atlikus EKG tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar šiuo metu nėra aritmijos. Šiuo atveju prieširdžių dūžių dažnis (P bangos) yra labai didelis, net iki 300/min, toks rekordas vadinamas „pjūklo dantimis“. QRS kompleksų, rodančių skilvelių aktyvumą, dažnis yra retesnis, paprastai 150 / min.

Kitas tyrimas, atliekamas įtarus prieširdžių plazdėjimą, yra Holterio EKG tyrimas, t.y. nuolatinis širdies susitraukimų dažnio stebėjimas 1 parą, 3 ir daugiau – priklausomai nuo priepuolių dažnio. Šis testas užsakomas, jei įtariamas prieširdžių plazdėjimo epizodas, bet nerastas atliekant standartinę EKG.

Prieširdžių plazdėjimo priežasčių diagnostika taip pat apima:

  • laboratoriniai tyrimai – pvz., skydliaukės hormonai,
  • echokardiografinis tyrimas (širdies ECHO),
  • pratimo testas.

Šie tyrimai parenkami atsižvelgiant į gydytojo įtariamos aritmijos foną

Prieširdžių plazdėjimas: gydymas

Svarbiausias prieširdžių plazdėjimo terapijos tikslas – atrasti ir gydyti pagrindinę priežastį. Pats aritmijos gydymo būdas priklauso nuo paciento būklės.

Jei prieširdžių plazdėjimas sukelia šoką arba hemodinamikos nestabilumą, gali prireikti elektrinės kardioversijos, t. y. atstatyti sinusinį ritmą srovės pagalba arba skirti antiaritminių vaistų, turinčių įtakos širdies susitraukimų dažniui.

Tačiau jei paciento būklė stabili ir plazdėjimas nesukelia varginančių simptomų, pradedamas gydymasfarmakologinis arba atlieka planinę kardioversiją. Ši procedūra paprastai yra veiksmingesnė nei vaistų skyrimas.

Galimas gydymo būdas taip pat yra prieširdžių plazdėjimo abliacija. Ypač jei liga neturi organinės priežasties, o kardioversijai nepavyko grįžti prie teisingo širdies ritmo. Ši procedūra yra invazinė procedūra, kurios metu sunaikinami elektrinio aktyvumo židiniai, atsakingi už ligos vystymąsi. Jei abliacija yra visiškai veiksminga, prieširdžių plazdėjimas paprastai nepasikartoja.

Verta žinoti, kad šios aritmijos atveju, kaip ir prieširdžių virpėjimo atveju, būtina naudoti antikoaguliantų profilaktiką, tai yra skirti „kraują skystinančius“ vaistus. Rekomenduojama užkirsti kelią tromboembolinėms komplikacijoms, įskaitant rimčiausią – insultą.

Taip pat skaitykite: Kas labiausiai kenkia mūsų širdžiai?

Prieširdžių plazdėjimas: santrauka

Prieširdžių plazdėjimas yra aritmija, labai panaši į prieširdžių virpėjimą pagal simptomus, galimas komplikacijas ir gydymą. Tačiau jis skiriasi prieširdžių dažniu ir skilvelių ritmo reguliarumu.

Esant plazdėjimui, būtina diagnostika, siekiant ieškoti šios aritmijos priežasties, nes ją dažnai sukelia ūmus ligos procesas, pvz., širdies priepuolis ar plaučių uždegimas.

Gydymo pagrindas yra bet kokio organinio substrato pašalinimas, o jei plazdėjimas atsiranda spontaniškai - antiaritminiai vaistai, elektrinė kardioversija arba abliacija.

Prieširdžių plazdėjimas: kas tai?

Prieširdžių plazdėjimas yra viena iš kelių prieširdžių aritmijų. Jam būdingas greitas elektrinis aktyvumas, taigi ir prieširdžių susitraukimai, net iki 350/min. Ši aritmija yra panaši į dažniau pasitaikantį prieširdžių virpėjimą, nes dėl jos prieširdžiai veikia labai greitai ir mažai veikia skilvelių elektrinį aktyvumą.

Tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad esant plazdėjimo ritmui, skilvelių darbas yra tolygus, reguliarus, dažniausiai perpus lėtesnis nei prieširdžių veikla. Taip yra todėl, kad atrioventrikulinis mazgas, per kurį stimuliuojama iš prieširdžių į skilvelius, blokuoja kai kuriuos impulsus, taip greitai užkertant kelią jų veiklai. Jei taip nebūtų ir būtų atlikti visi pulsai, atsirastų skilvelinė tachikardija ar net skilvelių virpėjimas – gyvybei pavojingi ritmai.

Kitas skirtumas tarp plazdėjimo ir plazdėjimo yra tai, kaip dažnai veikia prieširdžiai. Pastarosios aritmijos atveju ritmas yragreitesnis (virš 350/min.) ir visiškai neefektyvus – prieširdžiai nustoja siurbti kraują, o tai neigiamai veikia visos širdies efektyvumą.

Apie autoriųLankas. Macej GrymuzaMedicinos universiteto Medicinos fakulteto absolventas K. Marcinkovskis Poznanėje. Universitetą baigė labai gerais rezultatais. Šiuo metu jis yra kardiologijos srities gydytojas ir doktorantas. Jį ypač domina invazinė kardiologija ir implantuojami prietaisai (stimuliatoriai).

Kategorija:

Kardiologija