Dažnai sakome, kad senatvėje Dievas žlugo. Tai neigiamai pakeičia žmogaus išvaizdą, savijautą, psichiką. Ir tai kelia nerimą dvigubai, nes sielos senėjimas daugeliui žmonių yra nesuprantamas.

Sulaukęssenatvėsžmogus praranda gebėjimą prisitaikyti prie naujų situacijų, gebėjimą pozityviai žvelgti į pasaulį ir žmones, humoro jausmą. Jis stebisi daugeliu dalykų. Jį vis mažiau domina bendri reikalai, bet ir tie, kurie susiję su draugais, net giminėmis.

Jis tolsta, atsitraukia, o aplinka negali, o kartais ir nenori su juo susisiekti. Taigi jis jaučiasi labai vienišas. Iš tokios senų žmonių dvasios būsenos tėra žingsnis į depresiją, kliedesius ar kitus sutrikimus ar net psichikos ligą. Jie dar labiau apsunkina senatvę.

Depresija dažnai pasitaiko senatvėje

Depresija yra pagyvenusių žmonių rykštė, dažnai nediagnozuojama net gydytojų. Skaičiuojama, kad ja kenčia iki 50 proc. vyresnio amžiaus gyventojų. Gydoma retai, nes, kaip paplitusi nuomonė, senatvė turi būti liūdna, o žilas ir susiraukšlėjęs žmogus turi teisę būti niūrus, viskuo skųstis.

Tuo tarpu tai yra depresijos simptomai, kuriuos galima sėkmingai gydyti, nors tai nėra lengva. Gydytojai, ypač pirmojo kontakto gydytojai, paprastai to padaryti negali. Jie surašo vidutinio amžiaus žmonėms skirtų vaistų dozes vyresniems pacientams.

Jie neatsižvelgia į tai, kad senas organizmas nėra gerai įsisavinamas. Dėl to po kelių dienų pacientui pasireiškia šalutinis poveikis ir vaisto vartojimas nutraukiamas. Ir liga toliau vystosi. Todėl jei pas artimą pagyvenusį žmogų pastebime pablogėjusią nuotaiką, padidėjusį savikritiškumą, miego ir apetito sutrikimus, nerimą, nerimą ar sulėtėjusį judesį, reikėtų kreiptis į specialistą, t.y. psichiatrą.

Jis geriausiai nustatys, ar tai trumpalaikis sutrikimas, ar sunkios ligos pradžia (daugelio pagyvenusių žmonių depresija sukelia savižudybę).

Atminties sutrikimas senatvėje: besileidžiančios saulės sindromas

Apie 20 proc senų žmonių kenčia nuo sąmonės sutrikimo. Jie yra smegenų išemijos ir hipoksijos pasekmė. Pati menkiausia priežastis yra dehidratacija.

Tai siejama su tuo, kad senatvėje dėl mažesnio troškulio geriate mažiau ir dažnai vartojate dehidratuojančius vaistus (pašalinti patinimą).

Kai organizme per mažai skysčių, kraujas tirštėja ir cirkuliuoja lėčiau, todėl smegenis pasiekia mažiau deguonies ir gliukozės. To pakanka, kad atsirastų sąmonės sutrikimai.

Labiausiai paplitę yra vadinamieji migla, išsivystanti į besileidžiančios saulės sindromą. Rūkas – tai trumpi laikotarpiai, trunkantys kelias minutes, daugiausiai valandą, pasikartojantys vakarais, kai pamirštami visai neseni kasdienio gyvenimo įvykiai.

Tai pirmasis saulėlydžio sindromo simptomas. Ryte ir iki pietų senolis puikios formos, viską žino teisingai. Vakare kraujospūdis nukrenta, kraujas tingiai teka gyslomis ir viskas pradeda maišytis.

Senis sako žmonai: "Mes turėjome eiti į parduotuvę - kada mes apsipirksime?" Nustebusi žmona atsako: „Bet mes apsipirkome ryte“. Šie sutrikimai aiškiai pasunkėja naktį.

Tada šeima tvirtina, kad jūs negalite sutarti su savo seneliu ar močiute, nes jis nejaukiai kalba arba elgiasi keistai, pvz., apsirengia ir nori namo. Išversti, kad čia yra namas, nepadeda.

Močiutė prisimena, kad jos kambaryje po langu buvo komoda (tai buvo prieš 30 metų), kurios čia nėra. Nedaug šeimų nukeliauja močiutę pas gydytoją.

Tuo tarpu liga toliau vystysis. Net nedideli, trumpalaikiai sąmonės sutrikimai visada rodo, kad smegenų deguonies tiekimo sistema yra sutrikusi. Priežasčių ir ligų, sukeliančių tokį gedimą, yra daug – jas gali atpažinti tik gydytojas specialistas.

Svarbu

Smegenys sensta kaip ir visas kūnas. Šio proceso greitis priklauso nuo daugelio veiksnių. Psichologai sako, kad nuo gimimo mes renkame vadinamuosius smegenų pertekliaus rezervas, t. y. rezervas gebėjimui sukurti naujus ryšius tarp neuronų, lemiančių efektyvų mąstymą.

Kuo labiau plečiame šį rezervą plėtros laikotarpiu, tuo didesnis jis bus senatvėje. Kai ryšių tarp neuronų atnaujinimo procesai sulėtėja ir greičiau nyksta, smegenys pradeda semtis šio rezervo. Ir kai ji yra išsekusi, žmogus psichiškai pasikeičia.

Pavojingi kliedesiai senatvėje

Senatvėje prasideda racionalaus mąstymo ir racionalaus įvykių pagrindimo problemos.

Ir štai, pavyzdžiui, kai suaugusi dukra išsikrausto iš namų, 50 metų mama gali pasakyti sau: „Taip viskas vyksta, aš irgi vieną kartą palikau šeimos namus, bet Aš nenustojau mylėti savo tėvų, o jie mane mylėjo." .

Jei vaikai iš pagyvenusios mamos perkeliami pas juos, ji mano kitaip: "Jiems manęs nebereikia. Padėjau jiems auginti anūkus, bet dabar galite palikti mane ramybėje.Atėję pas mane jie tik apsimeta, kad nori sužinoti apie mano sveikatą, labai nori pinigų. "

Iš ten tik žingsnis iki k altinimo: "Neseniai pamečiau pinigus iš kambario stalčiaus. Bet aš eidavau į virtuvę, kai pas mane buvo dukra." Tokio tipo samprotavimuose įvykiai sudaro loginę visumą, nes mūsų smegenys yra linkusios kurti logines visumas, net jei jos pagrįstos klaidingomis prielaidomis.

Kliedesių kenčiantys žmonės yra labai nelaimingi ir labai apsunkina aplinkinius. Juos alsuoja baimė, kuri eina koja kojon su agresijos jausmu visiems – artimiesiems ir nepažįstamiems. Visi nuolat sugalvoja ką nors blogo.

Sergantis žmogus jaučia grėsmę, bijo prie ko nors prieiti, su kuo nors draugauti, nes šis žmogus gali pasirodyti priešas

Ekstremaliais atvejais senolis užsibarikaduoja bute, nutraukia dujų tiekimą, ištraukia elektros laidus iš sienos arba surenka ir sandėliuoja bute esančias šiukšlių dėžėse.

Kliedesiai, net ir ankstyvosiose stadijose, turi būti gydomi. Tam padeda psichoterapija, padedanti atsikratyti tikėjimo, kad supantis pasaulis yra įnirtingas kovos laukas ir pastebėti, kad čia yra ir žmogaus gerumas bei noras padėti vieni kitiems.

„Zdrowie“ mėnesinis

Kategorija:

Psichologija