Politika skaldo ne tik socialines ir socialines grupes, bet ir šeimas. Mūsų požiūris radikalėja, o požiūriai poliarizuojasi. Kaip kalbėti apie politiką su artimaisiais, kad požiūrių skirtumai nevirstų dviejų nesutaikomų partijų kivirču? O kada geriau iš viso neminėti politinių temų?

Jeigu žinome, kad prie stalo sės labai skirtingų politinių pažiūrų žmonės, net verta prieš susitikimą pasikalbėti su potencialiais oponentais ir pasiūlyti per šventes palaidoti karo kirvį. Pastatykime juos per atstumą prie stalo, o pokalbiui pakrypus politinėmis temomis, o diskusijai pradėjus aštrėti, švelniai priminkime svečiams, kad vizitas – ne mūšio arena. Tokiose situacijose naudinga sumaniai numalšinti atmosferą pokštu (bet būkite atsargūs – tai negali būti pasišaipymas iš vienos pusės!) Ar sumaniai pakeisti pokalbio temą.

Darant prielaidą, kad šeimyninio susibūrimo tikslas yra kartu švęsti šventes ar gimtadienius, susirinkusiems iš pradžių galime pasiūlyti politinėmis temomis nediskutuoti. Tiesa, šeimininkams nereikėtų drausti elgtis laisvai, tačiau jie gali aktyviai daryti įtaką jo eigai prieš susitikimą ir jo metu bei imtis tam tikrų veiksmų, kad kiekvienas jų svečias jaustųsi patogiai.

Kalbėkime atvirai

Kartais apie politiką nekalbėti neįmanoma, nes ji kiekvieną asmeniškai paliečia savotiškai. Pavyzdžiui, mano dėdė tikisi atkurti ankstesnį pensinį amžių ir tikisi išeiti į pensiją kitais metais; dukterėčia laukiasi vaiko, susilaukusio po ankstesnės vyriausybės įvestos IVF programos. Tokioje situacijoje nėra prasmės apsimetinėti, kad visi sutariame – savo nuomonę turite reikšti atvirai, net nesitikėdami tuo, kad įtikinsime kitą pusę.

Šis sprendimas geras, nes mes susipažįstame su oponentų argumentais ir turime galimybę išsakyti savo nuomonę. Tai leidžia išsiaiškinti, kas vargina mūsų artimuosius, ir dėl to palengvinti tarpusavio priešiškumą bei dėl to kylančią įtampą. Tačiau, kad tai įvyktų, mums reikia smalsumo ir atvirumo kitam žmogui ir – kas ne mažiau svarbu – suvokimo, dėl ko kyla mūsų emocijos, ir jas valdyti. Jų perteklius neleidžia ne tik apčiuopiamųginčijasi, bet ir neleidžia išklausyti kitos pusės. Dėl to diskusija gali virsti kivirču, o oponentai įsitvirtins savo pozicijose.

Todėl verta nusistatyti tam tikras pokalbio vedimo taisykles ir jų laikytis susitikimo metu. Juos atšaukti ir diplomatiškai sušvelninti ginčą – šeimininkų užduotis. Čia praverčia jų išmanymas apie šeimai būdingą, sunkiai keičiamą bendravimo stilių, svečių tarpusavio santykių prigimties suvokimas. Dažnai ginčijamasi dėl politikos ne dėl politikos, o dėl kitų neatskleistų ir svarbių priežasčių: kompleksų traktavimo, galios jausmo, kontrolės, autoriteto išlaikymo, praeities skriaudų, paslėptų manipuliacijų. Verta apie juos prisiminti, kad pavyktų laiku užgesinti ugningą konfliktą.

Jums tai bus naudinga

Ginčo taisyklės

1. Mes sutelkiame dėmesį į ginčo esmę, aiškiai ir tiksliai pateikiame savo poziciją, vengiame nukrypimų ir emocinio pobūdžio ginčų.

2. Pripažįstame kiekvieno dalyvaujančiojo teisę į savo nuomonę ir suteikiame kiekvienam galimybę išreikšti save.

3. Atidžiai klausomės varžovų. Mes nesustojame ir nesikertame jų žodžio.

4. Mes valdome savo emocijas, prisimindami, kad nesutarimai kyla dėl pažiūrų skirtumų, o ne dėl blogos pašnekovo valios.

5. Atskiriame temą nuo žmogaus: vengiame asmeninių „kelionių“. Kalbamės ramiai ir maloniai, be smerkiančių posakių, atvirumo ar pašaipų.

6. Kai užvaldo emocijos, ginčą nutraukiame ir diskusiją atidedame, kol atmosfera nurims.

Pažiūrėkime į tai jų akimis

Kad pokalbis būtų konstruktyvus ginčas, o ne blogų emocijų kupinas ginčas, reikia ugdyti empatiją. Pabandykime suprasti partnerio požiūrį, pažvelkime į jį jo akimis. Nėra lengva, jei tikime, kad antrosios pusės neverta klausytis, nes jis klysta, buvo manipuliuojamas ir t.t. Bet trumpam įsivaizduokime, kad antroji pusė apie mus galvoja lygiai taip pat (o tikriausiai taip ir yra) . Svarbu suvokti, ką pašnekovas jaučia ir kokias emocijas sukelia mūsų žodžiai ir elgesys. Taigi bent jau parodykime savo ketinimą išklausyti antrąją pusę sakydami, pavyzdžiui: „Nesu tikras, ar kada nors su tavimi sutiksiu, bet man įdomu, ką tu galvoji ir kodėl taip manai“. Ne tik įsiklausykime į argumentus, bet ir pasistenkime pajusti pašnekovo emocijas ir jas parodyti („Suprantu, kad tave tai pykdo…“).

Taip pat galite naudoti savo žodžius, kad suformuluotų priešininko nuomonę, klausdami, ar jis tai turi omenyje. Tokiu būdu išreiškiame norą susitarti, sukurti pasitikėjimą, suvaldyti pašnekovo puolimo impulsą ir tikriausiai pamatysime.abipusiškumas – priešas klausys mūsų taip, kaip mes jį girdėjome. Dėl to išliksime dalykinės diskusijos lygyje – ir tai suteikia galimybę išvengti ginčo ir suprasti kitos pusės samprotavimus. Ir nors požiūriai vis tiek skirsis, galiausiai galime skirtis.

Esame šeima, mus vienija bendros vertybės

Senas pokštas sako, kad kur du lenkai, ten trys partijos. Tačiau per šeimos susitikimą verta kuo dažniau prisiminti, ką turime bendro – tai gali palengvinti nuotaiką ir lengviau pasiekti priešininkus. Galbūt šiuo metu pas mus nėra pakeliui, bet kažkas privertė mus kartu susėsti prie stalo Velykų sekmadienį. Mus sieja kraujo ryšiai, prisirišimas prie tradicijos, bendrų išgyvenimų prisiminimas, rūpestis artimaisiais. Remdamiesi šiomis temomis, galėsite įveikti susvetimėjimo jausmą, kuris galėjo įsiskverbti į mūsų santykius.

Tai gali būti smulkmenos: seniai nematytų giminaičių ar bendrų draugų sveikatos klausimas, pasididžiavimas bendro anūko pasiekimais, prisiminimai apie kartu praleistus metus ir t.t. Žmonės gali susieti stebinančius dalykus: pagyvenę žmonės gali rasti bendrą kalbą skųsdamiesi šiandienos jaunimu, jaunos mamos – kalbėdami apie vaikų pažangą ar mokyklos problemas. Užtenka rasti mažytį plyšelį kitoniškumo kiaute, kad jis įsiskverbtų jei ne užuojauta, tai bent supratimas. Taip daug lengviau užmegzti kontaktą, kai pašnekovai yra priešingose ​​barikadų pusėse.

Klausyk, ne tik girdi

Diskusijos įkarštyje atsitinka taip, kad mums svarbiausia išsakyti argumentus, kurie ūžia mūsų galvoje. Neleidžiame sau galvoti, kad galime klysti arba kad kitas žmogus taip pat teisus. Mūsiškiai turi būti viršuje: stengiamės rėkti per pašnekovą, nepaisome jo argumentų. Ir nors girdime, ką jis sako, nesuprantame jo kalbos prasmės – nes nenorime klausytis. Mūsų pašnekovas – irgi toli gražu neklausantis oponento – dovanoja mums sėkmę, tada abipusis entuziazmas auga. Tuo tarpu norint bendrauti su antrąja puse reikia klausytis ir stengtis suprasti. Kai ginčo temperatūra pavojingai pakyla, sustokime ir ramiai pasakykime: „Dabar tu kalbi, aš tavęs klausau“. Ši frazė gali padaryti stebuklus. Diskutuojant verta prisiminti atkaklumo principus, kurie padės pašalinti agresiją. Štai jie: ir aš, ir mano pašnekovas turime teisę į savo nuomonę; mes juos sakome atvirai, bet neskaitome paskaitų ir nepuolame; kalbame apie tai, ką jaučiame patys, neteisiame ir nekritikuojame pašnekovo požiūrio („mane nervina / pykdo / nerimauja, kad…“ o ne: „tu beviltiškai apakęs…“).

mėnesinis "Zdrowie"

Kategorija:

Psichologija