Kinas mumyse sukelia tikras emocijas. Mes instinktyviai renkamės: romantiką, kriminalinę fantastiką ar trilerį. Kai kurie žmonės aistringai žiūri romantines komedijas. Tai ne atsitiktinumas. Filmas gali būti vaistas nuo streso, vienatvės, nuobodulio ir blogos nuotaikos.

Nepamenu, kad mano mama būtų kada nors verkusi. Net ir dramatiškiausiomis savo gyvenimo akimirkomis ji visada rasdavo išeitį iš susidariusios situacijos. Kita vertus, ji riaumodavo kaip bebras žiūrėdama smalsius romansus. Ji jaudinosi dėl dramų, nekentė siaubo filmų. Ji siužetą išgyveno kaip savo emocijas, – sako 27 metų Katarzyna Załuska. Jis prisipažįsta, kad mylikiną . Laiko prarastą savaitę, jei nežiūrės gerofilmo . Jis ypač vertina sunkius ir rimtus reikalus. - Retai einu įkomediją , dėl juokingų žiūriu tik Quentino Tarantino kūrinius, - sako Kasia. – Kai kuriems žmonėms kyla poreikis analizuoti sunkias šio pasaulio problemas. Jie jautrūs ir emociškai subrendę. Kino teatre jie ieško svarbių potyrių, o ne atsipalaidavimo – aiškina Magda Małkiewicz-Borkowska, Varšuvos terapijos ir psichologinio ugdymo centro MABOR vadovė.

Kaip padėti sau su filmu?

Prieš pirkdami bilietą į kiną pagalvokite apie savo psichinę būseną. Jei jaučiatės blogai, nesileiskite į dramą, kuri jus dar labiau sujaudins, verčiau rinkitės komediją.

Svarbu

Kokie filmai jums labiausiai patinka:

  • Romansai, melodramos – galbūt kenčiate nuo meilės, gyvenimo pilnatvės trūkumo arba turite didelį poreikį patirti meilę. Stebėdamas ją ekrane pakeičia jūsų tikruosius jausmus. Jei gyvenime susiduriate su šia problema, žiūrėdami net nedidelį romaną galite pablogėti.
  • Karo nusik altimų istorijos – esi intravertas, slepi emocijas, bet tau reikia labai stiprių dirgiklių, gyvenimo labai dideliu greičiu, triukšmo ir šurmulio.
  • Nuotykis – galbūt norėsite kurį laiką pagyventi kitame pasaulyje. Valo ir nuramina.

Filmas kaip terapinė priemonė

Kai kurie psichologai rekomenduoja pacientams žiūrėti filmą. Tai viena iš terapinių priemonių. Jie įtraukiami į meno terapiją (meno, pvz., muzikos, grafikos, naudojimas sielai gydyti). Žinojimas apie savo patirtį yra svarbus terapijos elementas. Žiūrėdamas filmą pacientas turi galimybę atrasti tai, kas jame giliai slypi. Kartais tai taip stipriai slepia emocijas, kadtik matydamas, kaip jas išgyvena nepažįstamasis (protagonistas), stebėdamas savo gyvenimą ir problemų sprendimo būdą, gali suprasti, kad jo situacija yra analogiška. 52 metų Marekui buvo sunku parodyti meilę. Jis laikė tai silpnybe, niekino žmones, kurie išpažįsta meilę sau. Nuo to nukentėjo jo partneris. – Yra žmonių taip užsirakinę, kad nieko negalima padaryti, kad jie būtų atrakinti. Jų patirties būdas yra negilus. Pasitaiko, kad kontaktas su kino šedevru išjudins pacientą – priduria psichoterapeutė. Markas suprato, kad gražių dalykų pasakojimas Anijai yra būtinas ir nesumenkina jo vyriškumo. Filmo dėka jis įveikė vieną iš psichinių blokų.

Privalai tai padaryti

Užduokite sau keletą klausimų:

  • Kokias emocijas mėgstate patirti?
  • Kokiame savo gyvenimo etape esate (bėdos su vaikais, skyrybos, išdavystės, darbo nuovargis)?
  • Ar norite pailsėti ir atitrūkti nuo realybės?
  • Ar filmas turėtų būti garsus ir spalvingas, ar nutildytas ir ramus?
  • Ar jums labiau patinka pasaka ar realybė?
  • Kodėl tu eini į kiną? - tai yra svarbiausias klausimas, kurį turite užduoti sau pabaigoje ir atidžiai išanalizuoti aukščiau pateiktus atsakymus.

Po peržiūros pagalvokite apie:

  • Kokios buvo jūsų reakcijos į filmą?
  • Išanalizuokite tai palygindami herojaus situaciją su savo situacija.
  • Kas buvo svarbiausia filme, kaip tai supranti?
  • Ką šis filmas sako apie tave?

Laimingos pabaigos vaizdo įrašai suteikia vilties

Lucyna mėgsta lėkštus filmus (į kriminalinę istoriją jos negalima įtempti net per jėgą). 15 metų ji turėjo vyrą ir tris dukras. Vyras dirbo ne visą darbo dieną. Liucynos uždirbtus pinigus jis išleido malonumams: kaklaraiščiams, kvepalams, knygoms. Be to, jis buvo alkoholikas. Išgėręs galėjo ją mušti, tada atsiprašė ir patikino, kad myli. Liusina su viskuo susitvarkė pati, negalėjo niekuo pasikliauti. Jos tėvai jau keletą metų mirę. Kai ji nusprendė palikti vyrą, jis pasiėmė vaikus ir nuvežė pas tėvus. Trejus metus ji kovojo su juo dėl dukterų ir skyrybų, kurių jis atsisakė. Šiandien ji persikėlė į kitą miestą. Ji viena su vaikais. Ji pabrėžia, kad savo padėties į kitą nekeistų, vertina ramybę. – Mėgstu filmus su gražiomis nuotraukomis, malonia ausiai muzika, greičiau apie laimingą meilę, – patikina Liucyna. – Neretai žmonės, daug ką išgyvenę savo gyvenime, tiesiog nori jaustis laimingi kine. Žinoma, kad tai netikras pasaulis, tačiau herojų gyvenimus jie gyvena tarsi savo. Laiminga pabaiga suteikia vilties, kad taip bus ir gyvenime – aiškina terapeutė.

Filmas leidžia pamatyti kažkieno kito likimą

Kur populiarėja Brazilijos irmeksikiečių? – Galbūt tai ir nėra aukšto lygio kinas, bet prašau atkreipti dėmesį, kokios puikios emocijos ten užplūsta. Herojai, jei myli ir nekenčia, yra pasirengę už tai atiduoti savo gyvybę, – aiškina psichoterapeutė. – Konkrečiomis valandomis sėdėti prie televizoriaus ir sekti serialus yra savotiškas kito likimo stebėjimas. Jei kas nors gyvena įprastą gyvenimą, jis gali daug patirti kartu su herojais iš stiklinio ekrano. O emocijų reikia kiekvienam iš mūsų – priduria Małkiewicz-Borkowska. – Ispaniškas filmas „Vieniša“ apie mamos ir dukros santykius man padarė didelį įspūdį – patikinau. – Mergina buvo žiauri su mama, o ją taip mylėjo, kad viską jai atleido. Filmas buvo pilkų ir juodų tonų, sunkus ir gražus kartu, su aštria muzika. Per atranką pradėjau verkti. Jaučiausi taip, lyg negalėčiau susilaikyti. Išėjau iš kino teatro, bet geras dešimt minučių negalėjau nusiraminti, – prisipažinau. „Kai grįžau namo, paskambinau mamai ir pasakiau, kad ją myliu. Po filmo jaučiau tiek k altės jausmo, kad per retai pas ją lankausi ir esu tokia pat pikta, kaip ir mano dukra filme. – Ponia tapatinosi su mama, o ne su dukra. Ji jautė tai, ką jaučia vaiko skriaudžiama mama – išgirdau psichologės interpretaciją. - Ir k altės jausmas įsiveržė.

Filmas leidžia kažkam patirti emocijas

Kartais iš kino teatro išeiname sukrėtę, verkdami arba, priešingai – laimingi ir kupini optimizmo. Filmas leidžia kažkam patirti emocijas. Tai tas, kuris kenčia nuo meilės, miršta, netenka vaikų, yra mušamas, apleistas, džiaugiasi ir mylisi abipusiškai. Kvailas. Sėdime fotelyje. Ir vis dėlto mūsų emocijos niekuo nesiskiria nuo tikrųjų. Verta juos paanalizuoti, kad išsiaiškintume, ko norime, o ko mums trūksta arba jau užtenka. – Pažiūrėjusi čekišką filmą „Vienišiai“ supratau, kad turiu išsiskirti su sužadėtiniu, – pasakoja Basia. – Septynerius metus buvome kartu, meilė praėjo, dabar mums buvo tik patogu. Filme supratau, kaip noriu gyventi. Eiti į kiną gali būti žalinga arba teigiama. – Kai būname blogos nuotaikos, filmas mums nepatinka. Po metų, pamatę dar kartą, suvoksime kitaip. Man taip nutiko kelis kartus – pasakoja Magda Małkiewicz-Borkowska. – Kinas yra tarsi emocijų tabletė. Pavartojus netinkamą ligą, ji neveiks ar bus kenksminga. Tad rinkkimės filmus, kurie mums tinka, o ne madingi – pabrėžia jis. – Taip atsitiko, kad kažkas filme atrado žavų povandeninį pasaulį ir šiandien neria pats. Kažką kitą įkvėpė fotografija, kultūrizmas, vaidyba. Kinas mums padeda rinktis, patirti, pažinti ir keliauti. Realiame pasaulyje viso to neužtektųlaikas.

mėnesinis "Zdrowie"

Kategorija:

Psichologija