DDD terapijos (suaugusio vaiko iš netinkamos šeimos) tikslas yra išmokti priimti save ir rūpintis savimi pagarbos kitiems žmonėms dvasia. Psichoterapija reikalinga tada, kai DDD žmogus, nors ir suvokia savo destruktyvų ir sunkų elgesį, negali atsikratyti nuo vaikystės išmoktų automatizmų. Pažiūrėkite, kas yra DDD terapija ir kada verta pasinaudoti psichoterapeuto pagalba.
DDD terapijayra mokymasis spręsti problemas ir elgtis kitaip nei anksčiau. Suaugęs vaikas iš netinkamos šeimos praeityje turėjo išmokti gyventi ir išgyventi sergančioje situacijoje ne dėl savo k altės. Tai, kas patiko patologinei šeimai, nepadės kuriant normalų suaugusiųjų gyvenimą. Norėdami nustoti elgtis kaip vaikas sunkesnėse situacijose, turėsite susisiekti su terapeutu.
DDD įvertinimas ar net diagnozė yra daugialypis klausimas, o ar tam reikia gydymo, iš tikrųjų priklauso nuo konkretaus asmens individualių savybių, jo pasirengimo keistis ir sunkumo, kurį jis patiria kasdieniame gyvenime. Neabejotina, kad tėvai yra svarbiausias ir pirmasis pavyzdys vaikui. Jie moko spręsti problemas, įveikti sunkumus, sprendžia, kokius ugdymo metodus perteikia vertybės.
Šis raidai svarbus laikas lemia daugelį suaugusiųjų gyvenimo aspektų, ugdantis saugumo jausmą, savigarbą, moteriškumo/vyriškumo jausmą, santykių kūrimą ir t. t. Neveikiančioje šeimoje tinkamas vaiko vystymasis yra beveik neįmanoma, o poreikis pasilenkti su realybe ir stengtis prisitaikyti prie sunkių sąlygų tik sustiprina šiuos suaugusiojo gyvenimo trūkumus.
Turint omenyje, kad idealių šeimų nebūna, o kiekviena iš jų turi savo daugiau ar mažiau neveikiančias sritis, verta atminti, kad pasekmės, kurias konkretus žmogus patiria suaugus, parodo, kaip efektyviai veikia sistema.
Galvojant apie tai, kas iš tikrųjų sukelia šeimos disfunkciją, verta atsikratyti šnekamojoje kalboje suprantamos „patologijos“ stereotipo. Deja, dažnai nepastebimuose namuose pasitaiko vaiko nepriežiūra, kuri neturi visuomenei akivaizdžios formos.
Aš esu DDD. Ar man reikia terapijos?
DDD šaknys yra vaikystės patirtis, laikas, kai, neturėdamos įtakos disfunkcijai, šeimos naudojo įvairias destruktyvias strategijas, siekdamos neutralizuoti patiriamus trūkumus. Šie nevystantys modeliai, atkartoti suaugus, tik sustiprina nemalonius ir varginančius gyvenimo simptomus.
Deja, vien to, kad esate suaugęs ir kuriate savo realybę savaip, nepakanka norint atsikratyti nepageidaujamų vaidmenų ar strategijų nuo vaikystės. Laikui bėgant paaiškėja, kad nepaisant akivaizdaus atskyrimo nuo šeimos, nepalankių automatizmų atsikratyti neįmanoma. Kai nematote, kad gerai žinomos darbo eigos žlunga ir dažnai atneša daugiau žalos nei naudos, beveik neįmanoma jų atsisakyti. Deja, dažnai jie yra vienintelis žmogaus darbo būdas.
Pastebėjus DDD simptomus, ar turėčiau nuspręsti pradėti psichoterapiją?Nebūtinai. Dauguma žmonių, kurie geriau ar blogiau pastebi DDD simptomus, kasdieniame gyvenime su tuo susitvarko patys. Kuria šeimas, dirba, užmezga draugystę, nenori atverti senų žaizdų, nejaučia, kad tai atneštų ką nors gero į jų gyvenimą. Tačiau vis daugiau žmonių, turinčių sunkumų santykiuose su aplinkiniais, jaučiančių tuštumą ar kuriant pasitenkinimą teikiančią kasdienybę, linksta į terapiją. Psichoterapeutas – palydovas kelionėje į praeitį, kurios pagrindinis tikslas – suprasti, įvardyti ir įgyvendinti naujus veikimo būdus. Nukrypimas nuo gerai žinomų metodų dažniausiai siejamas su dideliais sunkumais ar net skausmu. Poreikis atsikratyti iliuzijos apie šeimą ir grįžti prie nemalonių prisiminimų dažniausiai yra vienintelis būdas pagerinti savo gyvenimo kokybę. Psichoterapeuto pagalba paprastai gana efektyviai atgauna pusiausvyrą.
DDD terapijos principai
Psichoterapija, susijusi su DDD sindromu, susideda iš disfunkcinio modelio įvedimo, gebėjimo atlikti vaidmenį nesijaučiant k altu, besąlygiškos lojalumo prievartos, kitų gelbėjimo ar nuolatinio bėgimo nuo artumo, savo emocijų ir patirtis.
Dirbtinos sritys taip pat yra sunkiai pakeliamos emocinės būsenos, įgūdžių ar vidinio sutikimo jausti malonumą trūkumas, automatiškai įeinantis į, pvz., aukos vaidmenį, nepaisant objektyvių faktų, patvirtinančių tokią poziciją, stokos.
Somatiniai simptomai yra gana dažna priežastis, kodėl pasirenkama psichoterapija. Pasikartojančios sveikatos problemos, kurias sunku diagnozuoti, kartu sušeimos namų problemos prisideda prie DDD diagnozės.
Nenorint dubliuoti iš šeimos namų išmoktų disfunkcinių schemų, terapijos metu būtina įvardinti ir priimti tiesą apie save ir savo artimuosius. Individualiai bendraudamas su psichoterapeutu arba dalyvaudamas paramos grupės susitikimuose asmuo, norintis išgyventi dieną su trūkumais, turės save identifikuoti kaip suaugusį vaiką iš netinkamos šeimos.
Kitas žingsnis – praplėsti savo įžvalgą apie vaikystės patirtį ir tai, kaip jos lemia įsitikinimus, santykių įveikimą, sunkumus ir kaip tai virsta elgesiu dabartiniame gyvenime.
Galutinė DDD terapinio proceso stotis yra pokyčių įvedimas, dėl kurių žmogus, dirbantis su savimi, įgis gebėjimą priimti save ir juo rūpintis pagarbos kitiems dvasia. Šis kelias leidžia pakeisti požiūrį į tėvus, suteikiant jiems ir jų ankstesniems veiksmams autoritetą suaugus. Sugrąžinti į pusiausvyrą ir įveikti trūkumus niekada nėra lengvas procesas, vis dėlto verta apsvarstyti psichoterapijos sprendimą, jei pasitenkinimo gyvenimu jausmas nepasiekiamas naudojant esamas sunkumų ar trūkumų įveikimo strategijas.
Lėtas sielvarto ir skausmo atsisakymas leidžia žmogui, turinčiam DDD sindromą, vėl pereiti skirtingus vystymosi etapus, supantis save su tinkama priežiūra ir pagarba.