Stebuklinga akimirka, kai išpakuojame dovanas po eglute, malonu ne tik jas gavusiesiems. Tas, kuris juos ten padėjo, yra vienodai patenkintas, kai pamato džiaugsmą gavėjų veiduose. Dėl ko duoti yra maloniau nei gauti?

Ne dovanų gavimas, o jų įteikimas tikrai džiugina – tokia daugybės psichologinių ir sociologinių tyrimų išvada. O dovana – ne tik materialūs dalykai. Galima rizikuoti teiginiu, kad yra daug daugiau neapčiuopiamų. Kiekvieną dieną kažkam siūlome laiko, paramos, nesavanaudiškos pagalbos.

Mus tai tenkina net tada, kai nepažįstame žmogaus, kuriam atiteks mūsų dovana arba ką tik su juo susipažinome. Dovana – tai garbinga kraujo donorystė, suteikianti sėdimą vietą autobuse ir nurodanti kelią pasiklydusiam turistui. Dovana yra net tokia smulkmena kaip šypsena ir nuoširdus komplimentas kolegai iš darbo, kurį ryte pasitiksime lifte.

Kiekvienas prisimena džiaugsmą, kurį jautė, galėdamas ką nors pradžiuginti, padaryti paslaugą, išgelbėti nuo bėdų. Tarsi tas malonumas ar palengvėjimas, kurį kažkam suteikėme, iš karto sugrįžo su šypsena gavėjo veide.

Tyrimai patvirtina įgimto altruizmo egzistavimą

Mėgavimasis padėti kitiems yra giliai įterptas į žmogaus prigimtį. Viešosios mokslo bibliotekos internetiniame žurnale PLoS One paskelbtame tyrime buvo aprašytas eksperimentas, kurio metu nustatyta, kad vaikai iki 2 metų buvo laimingesni dovanodami saldainius nei mažieji, kurie dovanojo saldainius. Tezę apie įgimtą grynojo altruizmo mechanizmą, regis, patvirtina mokslininkų darbai, vadovaujami dr. Davidas Randas iš Jeilio universiteto, išanalizavęs 50 civiliniu didvyriškumu laikomų atvejų, tokių kaip kažkieno gyvybės išgelbėjimas gaisre ar mirštančio žmogaus gaivinimas pavojingomis aplinkybėmis. Tyrėjai išsiaiškino, kad dauguma žmonių, kurie rizikuoja savo gyvybe tokiose situacijose, spręsdami, ar jiems padėti, elgėsi instinktyviai, neanalizavo sėkmės galimybių ar numatė pasekmes. Panašiai elgiasi ir tėvai, gindami savo vaiką.

Šis mechanizmas taip pat žinomas gyvūnų pasaulyje, tačiau žmonėms jį sutapo tolesni evoliuciniai irsocialiniai procesai, kurie palengvino grupę, kurios nariai glaudžiai bendravo ir palaikė vieni kitus, o ne konkuravo.

Kodėl dovanoti taip malonu?

Tiek teorijos. Kaip tai virsta individualia patirtimi? Kodėl duoti taip malonu? Ką jaučiame, kai ką nors duodame ar padedame? Kiekvieną kartą, kai ką nors darome dėl ko nors, sužinome, kad buvome efektyvūs, naudingi, reikalingi. Tokia situacija gerina mūsų savijautą ir ugdo mus, nes suteikia laisvę, jėgą ir netgi pranašumą. Štai kodėl mes augame savo akyse, stipriname savo savigarbą ir daug daugiau nei tada, kai priimame dovanas ar pagalbą.

Tai patvirtina garsiosios knygos „Happy Money: The Science of Happier Spending“ autorių Elizabeth Dunn ir Michaelo Nortono tyrimai. Jie atliko daugybę eksperimentų, kurių metu tyrė, kaip pinigų išleidimas įvairiems tikslams padidina laimės ir pasitenkinimo gyvenimu lygį. Paaiškėjo, kad visose socialinėse grupėse didžiausią pasitenkinimą kėlė uždirbtų pinigų investavimas į kitus žmones. Net doleris kažkam buvo veiksmingas siekiant pagerinti aukotojų nuotaiką.

Dovanojimas turi būti savanoriškas

Tačiau ne viskas, kas duodama, daro jus laimingus. Kai mama vyresniajam sūnui sako: „Duok žaislą broliui, duok jam vietą, jis jaunesnis!“, girdi tik dantų griežimą. Mes nemėgstame būti priversti duoti – džiaugiamės tik tada, kai tai yra savanoriška. Ir taip pat – nesuinteresuotas.

Net jei nesąmoningai tikimės tuo, kad, pavyzdžiui, žmogus, kuriam padėjome, kada nors atsilygins, mes to nesitikime, kai padėsime. Tikėdamiesi abipusiškumo, pakliūtume į savotišką „barterį“, kuris nuo pat pradžių nuvertintų mūsų dovanos vertę, taptų mainų objektu, o gavėjas atsidurtų nepatogioje padėtyje.

Kaip dovanoti, kad būtum laimingas?

Taigi kaip dovanoti, kad suteiktų tikrą džiaugsmą gavėjui, taigi ir sau pačiam? Kaip tai padaryti, kad nepadarytų gėdos gavėjui? Labai dažnai priimant dovaną ar pagalbą reikia nuolankumo, pripažinti silpnumą ar bejėgiškumą – tada gavėjas jaučia spaudimą atsilyginti. Todėl pasistenkime tai daryti švelniai.

Dovanodami ką nors, neleiskite suprasti, kad tai sukelia mums bėdų, nekalbėkime apie tai, kiek tai pareikalavo pastangų. Priešingai – kiekvienu žodžiu ir gestu perteikime mintį: „Džiaugiuosi, kad galiu tau tai padėti/padovanoti, man tai tikrai labai daug reiškia“. Kai gavėjas kalba apie dėkingumą ir norą atsilyginti, pasakykite po toPaprasčiausiai: „Negalvok apie tai, tavo džiaugsmas yra mano didžiausias atlygis“. Tai ypač svarbu, kai palankumas tikrai didelis – toks didelis, kad sunku jį grąžinti. Gavėjas turėtų gauti iš mūsų signalą, kad tai davėme savo noru ir su džiaugsmu, kad nesitikime abipusiškumo, kad džiaugiamės vien tuo, kad galime padėti.

Verta žinoti

Pataikyk į tašką

Duokime tiek, kiek galime duoti ir tiek, kiek gavėjas gali priimti. Kai gavėjas mato, kad mes jam atidavėme daugiau, nei norėtume, arba daugiau, nei jis norėtų gauti, tai verčia jaustis įsipareigojęs ir net k altas. Jis jaučiasi skolininku. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, per daug dovanos tikrai gali prislėgti jos gavėją, kai tai yra įsipareigojimas, į kurį sunku atsakyti.

Duoti ir imti santykius

Kiekvieni gilūs, geri santykiai, tokie kaip meilė ir draugystė, yra susiję su nuolatiniu, nepriverstu keitimu dovanomis. Dovanojame kitam žmogui – skirdami jam savo laiką ir dėmesį, palaikydami sunkiais laikais, patenkindami jo poreikius – bet ir leisdami dovanoti. Taip parodome, kad mums reikia vieni kitiems.

Tačiau svarbu, kad šiuo atžvilgiu būtų pusiausvyra. Psichologiniai tyrimai rodo, kad kai jo nėra, blogiau jaučiasi ir tie, kurie santykiuose duoda daugiau, nei gauna, ir tie, kurie gauna per daug. Kiekvienai pusei pasisekė mažiau nei žmonėms, bandantiems likti ties aukso viduriu. Žmogus, kuris tik duoda ir nieko negauna mainais, laikui bėgant bus toks pat pavargęs ir išsekęs santykių, kaip ir tas, kuris tik ima, mažai duodamas mainais.

Pirmieji jausis išnaudoti ir atgrasyti, o antrieji – apsupti savo partnerio gerumo. Dėl to ta pusė, kuri vis dar tik duoda, iš mylimo žmogaus gali išgirsti: „Aš nieko iš tavęs nenoriu, tu man nieko negali duoti“. Tai labai žeidžiantys žodžiai, kurie iš tikrųjų reiškia: man tavęs nereikia. Tik nuolat duodami ir imdami, semdamiesi vienas iš kito – galite būti tikrai artimi. Toks artumas leidžia palaikyti, duoti ir padėti, neįžeidžiant gavėjo pasididžiavimo. Tai taip pat leidžia atpažinti savo silpnumą ir netinkamumą, kai mums reikia pagalbos, nedvejodami paprašykite jos ir priimkite ją.

Duoti ir imti iš tikrųjų yra kiekvienų santykių pagrindas. Tas, kuris atsisako priimti nuoširdžiai pasiūlytą pagalbą, gerą žodį ar dovaną, nes tam per daug didžiuojasi arba nori pasirodyti stiprus ir nepriklausomas, sunkiai užmegs gilesnius santykius ir gali būti labai vienišas. Toks žmogus siunčia žinią, kad jis nieko gero nenusipelnė, o kartu ir negali nieko duoti kitiems. Nes priimdamas dovaną su džiaugsmu irdėkingumas taip pat yra dovana - dovanojančiam, kurį dovanodamas pradžiugina…

Verta žinoti

Jie gyvena ilgiausiai …

1921 m. Stenfordo universitete JAV pradėtas tyrimas rodo įdomią išvadą. Jo tikslas buvo išsiaiškinti, kas turi įtakos ilgaamžiškumui ir pasitenkinimui gyvenimu. Mokslininkai pradėjo stebėti 1528 žmones nuo vaikystės iki mirties; buvo atrinkta protingų jaunuolių, gyvenančių šeimose, kurioms gerai sekėsi, grupė. Paaiškėjo, kad ilgesniam gyvenimui palankiausi veiksniai yra ne streso ar pastangų vengimas, ne pramogų ar malonumų ieškojimas, o atkaklumas, apdairumas, darbštumas ir įsitraukimas į bendruomenės gyvenimą. Žodžiu – kuris, apdairiai disponuodamas savo jėgomis ir ištekliais, atiduoda daug savęs ir dirba kitų labui, turi didžiausią galimybę gyventi ilgą ir pasitenkinimą.

mėnesinis "Zdrowie"

Kategorija:

Psichologija