Šiandien žiniasklaidoje reklamuojamas buvimas vienišas. Vieniems tai pateisinama, kad jie yra vieni, o kiti sąmoningai pasirenka tokį pasirinkimą. Kada renkamės gyventi vieni ir kodėl toks modelis vis dažnesnis? Taip yra dėl dabartinių socialinių pokyčių.

Paskelbtavienišos moterysyra iš moterų, kurios renkasi karjerą, nekuria šeimos ir neturi vaikų, teigia psichologai. Jie yra išsilavinę, patrauklūs, gyvena intensyvų erotinį gyvenimą, save realizuoja pagal savo poreikius, dirba profesines pareigas, yra finansiškai nepriklausomi. Jie mėgaujasi gyvenimu be apribojimų.

Kartais jie gyvena kartu periodiškai arba ilgalaikiuose laisvuose santykiuose – netvarko bendro buities, o karts nuo karto (2 ar 3 kartus per savaitę) susitinka su artimu žmogumi, gyvenančiu atskirai. Sunku nustatyti, kas šiandien yra vienišas, o kas gyvena neoficialiuose santykiuose, nes linija neryški.

Bet kokiu atveju, kuo ilgiau moteris gyvena viena, tuo mažiau vertina santuoką ir šeimą, todėl rečiau ryžtasi tuoktis. Kai kurie žmonės, sulaukę keturiasdešimties, supranta, kad gali nesugebėti pagimdyti savo kūdikio. Tada, spaudžiami laiko, jie ieško partnerio ir dažniausiai jį suranda. Tokių veiksmų rezultatas – vėlyvoji motinystė ir būtinybė atsisakyti dabartinio gyvenimo būdo.

Lengviau nutraukti santykius nei juos išsaugoti

Kadaise skyrybos buvo paskutinė išeitis, šiandien tai yra problemos sprendimas. Nes nutraukti santykius lengviau nei bandyti juos išsaugoti – tam reikia šiek tiek darbo ir aukų. Tuo tarpu mes pripratę prie lengvo gyvenimo – nuo ​​vaikystės viską turime po ranka, nereikia įsitempti, nereikia su niekuo atsiskaityti.

Štai kodėl mes taip pat nieko nedarome, kad išlaikytume santykius. Nepavyko, sunku ir kiekvienas eina savo keliu. Psichologai santuoką lygina su sodu. Vieną kartą pasėti ir nuimti derlių neužtenka visą gyvenimą, reikia nuolat kažką daryti: ravėti, tręšti, laistyti. Tuo tarpu daugelis žmonių to nejaučia. Žmonės nesupranta, kad santuoka pirmiausia yra kompromisų ir gebėjimo spręsti konfliktus mokykla.

Mums labiau patinka išsiskirti, nei taisyti tai, ką sulaužėme. Tyrimai rodo, kad kuo ilgiau gyvename neformaliuose santykiuose prieš susituokdami, tuo didesniskyrybų tikimybė. Taip yra ne dėl paties bendro gyvenimo, o dėl jame gyvenančių žmonių asmenybės savybių. Jiems lengviau apsispręsti išsiskirti, kai kažkas vyksta ne pagal jų lūkesčius, ir lengviau susitaikyti su išsiskyrimu.

Kas k altas dėl išsiskyrimo?

Dviejų šeimų susidūrimas, jų vertybės, papročiai, vėliau vaiko atsiradimas ir su tuo susijęs gyvenimo persitvarkymas, aukštesnė moters profesinė padėtis – visa tai palanku konfliktams kilti. Norėdami tai išspręsti, turite nuo pat pradžių sukurti tvirtų santykių pagrindus. Neprimeskime kitam žmogui savo idėjų apie gyvenimą ir savo vertybių, neprimeskime savo priežasčių.

Nes net jei mums pasiseks, tai bus akivaizdi pergalė. Pasirodo, atsakomybė už santykius krenta ant „nugalėtojo“ pečių – dabar jis turi pasirūpinti, kad būtų laikomasi taisyklių. Tokioje situacijoje „pralaimėtojas“ pasitraukia, o tada „laimėtojas“ apk altina jį nesistengimu, k altina jį dėl santykių nutrūkimo.

Išmokite pastebėti savo k altę

Tuo tarpu atsakomybė už krizinę situaciją visada slypi per vidurį. Kol nepastebėsime savo indėlio į santykių griovimą, to ištaisyti nepavyks. Mes matome savo partnerio trūkumus, žinome, ką jis turėtų keisti, o savo klaidų nematome. Dažnai baimė susidurti su savo problemomis (sunkumai, susiję su savigarba, bendravimu ir pavyzdžiu iš namų) yra tokia didelė, kad mes slepiame galvą į smėlį.

Turite turėti drąsos tai pripažinti. Bet tai tik santykių taisymo pradžia. Tada vis tiek tenka įvesti pokyčius, pertvarkyti savo įpročius, net bendravimo būdą. Santykiai nutrūksta, kai vienam žmogui reikia per didelės apsaugos, kurios jis negauna arba yra „prikabintas“ prie kito. Dažnai konflikto priežastis yra smurtas (fizinis, psichinis, finansinis) ir išdavystė. Jei išduotas asmuo supranta, kad yra bendrininkas, tada lengviau atleisti.

Santykių kūrimo menas

Mes neklausome savo partnerio, mes primetame savo argumentus, ištraukiame senumo klaidas, negalime kovoti už savąsias, slepiame nuoskaudas - visa tai anksčiau ar vėliau veda į pražūtį santykių. Kad to išvengtume, turime aiškiai suprasti santuoką ir savo vaidmenį joje. Vienam žmogui saugumas – didelė sąskaita (kai neteksiu darbo, šeima išgyvens), kitam – partnerio rūpestis, kai jis grįžta pavargęs iš darbo. Vienas tvirtina, kad tai nesuteikia saugumo jausmo, kitas įsitikinęs, kad suteikia. Norint išlaikyti santykius, reikia išmokti atvirai kalbėti apie savo poreikius ir prioritetus. Kai išmokstame kalbėtis vieni su kitais, visos kitos problemos dažniausiai išsisprendžia savaime.

„Zdrowie“ mėnesinis

Kategorija:

Psichologija