Negalime kalbėti apie mirtį, nors tai intymiausias ir kartu natūraliausias įvykis žmogaus gyvenime. Tačiau tai ne mūsų k altė. Koks trapus yra gyvenimas, mes tikrai žinome žinią apie nepagydomą ligą. Po šoko kyla nepasitikėjimas medicinine diagnoze: tai turi būti klaida!

Tėvas apsimetė, kad jam visą laiką sekasi gerai. Skausmo nepripažino. Jis nenorėjo mūsų jaudinti. Jis žinojo, kad miršta, bet negalėjome apie tai kalbėti – šiuos paciento dukters žodžiushospisasgalėtų pakartoti daugelis iš mūsų. Anksčiau žmonės mirdavo namuose, artimųjų apsuptyje. Su jais atsisveikino, susitaikė ir išdavė savo valią. Giminės ir kaimynai stovėjo mirties patale. Buvo laiko budrumui, maldai, svarbiems gestams. Šiandien mirtis buvo atimta iš savo didybės, išstumta iš mūsų gyvenimo kaip kažkas gėdingo. Dažnai tai vyksta ligoninėje, kai šeima yra išvykusi ir nežinome, kaip su jais elgtis. Negalime kalbėti apie mirtį – patį intymiausią ir kartu natūraliausią įvykį žmogaus gyvenime. Tai ne mūsų k altė. Dėl civilizacijos vystymosi praradome tiesioginį ryšį su gamta, taigi ir galimybę stebėti jos ritmą. Pasikeitė šeimos modelis. Dažniausiai mes nepastebime, kaip mūsų seneliai ir proseneliai sensta ir miršta. Todėl mirtis mums yra kažkas visiškai naujo, nesuprantamo ir baisaus. Ir vis dėlto apie ją būtina kalbėti. Hospiso darbuotojai, besirūpinantys mirštančiaisiais, sako, kad tai neturėtų būti tabu mūsų namuose. Mes priprantame prie mirties geriausiai tada, kai apie tai kalbame. Taip padedame išvykti savo artimiesiems. Ir paradoksalu, bet būtent mirties dėka mes atrandame gilesnę, tikrąją savo gyvenimo prasmę.

Memento mori – mirtis paliečia visus

Jauniems ir sveikiems žmonėms mirtis atrodo tokia tolima, kad ji nereali. Visi giliai apgaudinėjame save, kad to niekada nebus. Tik nepagydoma liga primena apie gyvenimo trapumą. Kūnas iškyla į pirmą planą, nes jis nulemia mūsų buvimą ar nebūtį. Likusi dalis nesvarbu. Kūno liga tampa skausmo, negalios, vienatvės ir galutinio sprendimo baimės š altiniu. Vieni turi drąsos apie tai kalbėti tiesiai, kiti mano, kad toks pokalbis priartins juos prie mirties, ir jos išvengs.

Nuo maišto iki mirties priėmimo

Staigi žinia apie nepagydomą ligą priverčia žmogų jaustis šokiruota ir sutrikusia. Iškart po to ji ima neigti viską, ką sako gydytojai: – Tai kažkokia klaida. Aš negaliu taip rimtai sirgti. Tačiau pamažu jo sąmonę ima pasiekti žiauri tiesa. Pyktis auga prieš visą pasaulį, įskaitant mane patį. Sergantis žmogus negali susitaikyti su savo negalia, praradimu šeimoje ir kompanijoje. – Kai kurie pacientai apie vėžį sužino per naktį ir turi taip pat greitai mesti savo darbą, – sako Arkivyskupijos paliatyvios namų priežiūros centro psichologė Sławomira Woźniak. – Ypač pikti vadovaujančias pareigas užimantys vyrai. Jie negali susitaikyti su tuo, kad pasaulį valdo kiti įstatymai, nei jie nustatė. Kad kančia ir mirtis yra neatsiejami gyvenimo elementai. Tačiau po kurio laiko pacientas atsisako maišto ir pradeda derėtis. Jis stengiasi atidėti mirties akimirką – iki dukters vestuvių, iki anūko gimimo. Tada jis nustoja tikėti šių gydymo būdų prasme ir tampa depresija. Nenoriu gerti vaistų ar valgyti. Galiausiai subręsta susitaikyti su liga ir mirtimi. Ir stebėtinai tai suteikia jam ramybės. Jis tampa malonus aplinkai ir sau. Jis net pradeda džiaugtis akimirka. - Vienai jaunai moteriai didžiausia laimė buvo stebėti savo vaikus, - sako Sławomira Woźniak. - Aš tiesiog sėdžiu ir žiūriu į juos. Man daugiau nieko nereikia “, - sakydavo ji. Toks atstumas sveikiems žmonėms beveik nepasiekiamas.

Mirties prisijaukinimas kalbantis su sergančiu žmogumi

Mes retai aplankome savo mirštančius draugus ar kaimynus. Manome, kad tai netinkama; kad tokiomis akimirkomis sergantįjį reikėtų palikti vieną su šeima. Vadinasi, neįsivaizduojame, ką daryti ar ką pasakyti, kai miršta vienas iš mūsų artimųjų. – Esant tokiai situacijai, šeima dar turi išmokti elgtis su nepagydomai sergančiais, – sako Tėvas Andrzejus Dziedziulis, Namų slaugos centro direktorius. Dažniausiai aplinka išsigąsta kaip ligoniai. Nenoriu jo skaudinti. Vengia mirties temos. Jis stengiasi išlaikyti tiesą paslaptyje. Būna ir taip, kad abi pusės suvokia situacijos beviltiškumą, tačiau apie tai nekalba, kad neįskaudintų viena kitos. Pokalbį pakeičia nuolat kartojamas klausimas: „kaip jautiesi?“. Taip tarsi išvengiama problemos.

Sutramdyti mirtį: gyventi žinant apie artėjančią mirtį

Atrodytų, kad laikas nuo išėjimo iš ligoninės yra nepagydomai sergančiam pacientui, kuris tik laukia pabaigos. „Atsiprašau, bet nieko daugiau nepavyksdaryti". Daugelis pacientų šiuos gydytojo žodžius traktuoja kaip sakinį. Paprastai jai užbaigti lieka keli mėnesiai, savaitės ar dienos. Pasitaiko, kad paskutiniai gyvenimo mėnesiai ar savaitės tampa itin brangiu ir gražiu periodu. Pagaliau yra galimybė susitikti su seniai nematytais artimaisiais, atleisti artimui, susitvarkyti turtą, iškratyti kankinančią paslaptį iš širdies. Visa tai sergantis žmogus gali pasiekti per savo artimuosius. Jis to nepadarys, jei jie kartu nesulaužys tylos apie mirtį barjerų.

Apgailestavimą dėl gyvenimo jaučia mirštantysis, nepaisant amžiaus. Senolis nuo mirties ginasi taip pat stipriai kaip paauglys. Tačiau pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučia pilnavertį gyvenimą ir nekantriai laukia pabaigos, meldžiasi už jos neišvengiamą atėjimą ir yra pasiruošę. Jie nekantriai laukia susitikimo su savo mirusiais šeimos nariais, draugais. Galbūt atskiros reakcijos į ligą stadijos (šokas, maištas, pyktis, derėjimasis, depresija, priėmimas) ilgainiui tęsiasi. Galbūt kai kurie vyresni žmonės tai išgyvena daug anksčiau, nes jau yra išgyvenę kažkieno mirtį arba jos visai neserga. Tačiau jie neabejotinai jaučiasi kaip namie tarp mirusiųjų nei tarp gyvųjų.

Svarbu

- Močiutė mirė, kai buvau studentė, - prisimena 40-metė Joanna. – Sapnavau, kad ji nuvedė mane sausainių, susėdome jų valgyti ant parko suoliuko, o ji pasakė, kad atsisveikina, nes mes niekada kartu neišeisime ko nors saldaus. Šįryt paskambinau namo. Žinojau, kad atsitiko kažkas blogo. Tikiu, kad močiutė tikrai atėjo su manimi atsisveikinti.

Mirties prisijaukinimas: gedulas paprastai trunka apie metus

Mylimo žmogaus mirtis yra ne pabaiga, o skausmo pradžia tiems, kurie liko. Gedulys turi skirtingus simptomus ir fazes. Niekuo negali stebėtis, kiekvienas reaguoja savaip. Kai kurie verkia, kiti neranda palengvėjimo, o daugelis jaučia fizinį skausmą ir ligą. Kartais žmonės metasi į darbą, kad pavargtų ir negalvotų. Anksčiau buvo tikima, kad mirusiojo siela po mirties namuose būna tris dienas. Bet mūsų mirusieji niekada mūsų nepalieka, jie yra mūsų mintyse, jie grįžta sapnuose. Esame paguodos, kad kada nors susitiksime pasaulyje be skausmo ir kančios.

– Vėžio atveju gedulas dėl mirusiojo prasideda dar prieš jo mirtį – sako Maria Bogucka, Home Hospice centro psichologė. – Neviltį lydi visiškas gyvenimo netvarkingumas. Gedulo metu juos reikia pertvarkyti. Lenkijos sąlygomis tai dažniausiai užtrunka nuo pusės metų iki dvejų metų. Tačiau velionio buvimą artimieji jaučia daug ilgiau. Tačiau jeiPer tą laiką jie grįžta į kasdienį gyvenimą: darbą, mokyklą, namų pareigas, nerimauti nėra pagrindo. Blogiau, jei po dvejų metų našlaitis negali atsidurti naujoje situacijoje. Ji turėtų apsilankyti pas specialistus, kurie patars, kaip išmokti gyventi.

mėnesinis "Zdrowie"

Kategorija:

Psichologija