Mes kalbame apie psichosomatinę ligą, kai psichologiniai veiksniai yra susiję su ligos išsivystymu. Dažniausios ir būdingiausios šioms ligoms yra vadinamosios Čikagos septynetas. Šių sutrikimų vystymosi mechanizmai yra skirtingi, tačiau viena yra aišku – yra ryšys tarp psichikos ir žmogaus sveikatos. Psichosomatines ligas sukeliantys veiksniai pirmiausia yra stresas, bet ir kitos psichologinės problemos.

Psichosomatikayra mokslas, nagrinėjantis ryšį tarp žmogaus psichikos ir jo patiriamų emocijų bei somatinių (kūno) ligų atsiradimo. Pabrėžtina, kad psichosomatinės ligos – tai problemos, kurių atveju galima objektyviai patvirtinti tokių ligų simptomų buvimą pacientams ir kurios, be kita ko, sukelia psichologines problemas. Būtent šiuo aspektu psichosomatiniai sutrikimai išskiriami nuo įvairių neurozinių sutrikimų (įskaitant hipochondrinius sutrikimus), kai pacientų patiriamus simptomus sukelia psichikos sutrikimai, o ne organiniai sutrikimai.

Terminą „psichosomatinis“ XIX amžiaus pirmosios pusės lankytojų medicinos terminologijoje įvedė vokiečių psichiatras Johannas Heinrothas.

Psichosomatika su žmogumi kalba holistiškai, t.y. kaip visuma. Šios srities specialistai pastebi tiesioginį ryšį tarp žmogaus proto būsenos ir atskirų kūno organų veiklos. Psichosomatinės ligos atsiradimas gali būti priežastis apmąstyti savo psichinę būseną. Būna, kad žmonės nesuvokia, kad patiria neišspręstus emocinius konfliktus, ir tik psichosomatinio sutrikimo atsiradimas leidžia suvokti apie savo egzistavimą.

Psichosomatines ligas sukeliantys mechanizmai iki šiol nėra iki galo aiškūs. Tačiau mokslininkams pavyko padaryti kai kurių pastabų apie jų patogenezę. Pavyzdys – lėtinio streso poveikis žmogaus organizmui. Dėl stresinių situacijų antinksčiai padidina savo hormonų, kurie yra gliukortikosteroidai, išsiskyrimą. Šių junginių perteklius kraujyje (ypač jei veiksnysstresą sukeliantis yra ilgalaikis) jis skatina daugelio sveikatos problemų atsiradimą, įskaitant hipertenzija arba diabetas.

Psichologiniai sutrikimai gali paveikti praktiškai bet kurį organą. Psichosomatikos klausimais dirbantys mokslininkai išskyrė kelias ligas, kuriose dažniausia yra jų atsiradimo ir žmogaus psichikos būklės ryšys. Ši grupė vadinama Čikagos septynetu (anglų kalbos literatūroje šios ligos gali būti vadinamos Holy Seven Psychosomatic Diseases).

Verta žinoti

Čikagos septynetas – teorijos kūrėjas

Septynių ligų, kuriose didelę reikšmę turi paciento patiriamos emocijos, sąrašą 1950 m. sukūrė F. G. Aleksandras. Aleksandras nagrinėjo ir grynai somatinius aspektus, ir žmogaus psichiką – jis buvo gydytojas ir psichoanalitikas. Jis laikomas vienu iš daugiausiai prisidėjusių prie psichosomatinės medicinos kūrimo. Tačiau Aleksandras nebuvo vienintelis žmogus, kuris domėjosi psichinių konfliktų ryšiu su žmogaus sveikatos būkle – šiuo aspektu, be kita ko, nagrinėjo ir Sigmundas Freudas.

Čikagos septynetas – dažniausios psichosomatinės ligos

Čikagos septynetas apima:

  • skrandžio opa,
  • hipertenzija,
  • bronchinė astma,
  • reumatoidinis artritas,
  • storosios žarnos uždegiminės ligos,
  • hipertiroidizmas,
  • atopinis dermatitas.

Daroma prielaida, kad minėtų ligų atveju ryšys tarp jų išvaizdos ir psichologinių sutrikimų yra aiškiausias. Tačiau Čikagos septyneto koncepcija buvo sukurta gana seniai, dabar – greičiausiai – šis sąrašas galėtų būti išplėstas įtraukiant kitas problemas, kurios dažnai laikomos psichosomatiniais vienetais. Kitų ligų, kurių atsiradimas gali būti labai susijęs su žmogaus psichikos funkcionavimu, pavyzdžiai:

  • nutukimas,
  • miego sutrikimas,
  • apetito sutrikimai,
  • migrena,
  • išeminė širdies liga,
  • tikų sutrikimai,
  • priklausomybė nuo įvairių medžiagų,
  • autoimuninės ligos (pvz., sisteminė raudonoji vilkligė).

Chicago Seven – kodėl tai išsiskirti?

Čikagos septynetuose nustatytos problemos yra subjektai, kurių biologiniai mechanizmai, sukeliantys šias ligas, yra žinomi. Taip pat žinomi šių ligų gydymo metodai – arba intokiu atveju aprašytos klasifikacijos egzistavimas turi kokį nors pagrindą?

Problema

Pasirodo, turbūt verta pagalvoti apie streso ir kitų psichologinių veiksnių vaidmenį minėtų ligų patogenezėje. To pavyzdys yra virškinimo trakto opaligė. Daugeliu atvejų (net 8 iš 10 pacientų) opą sukelia infekcija Helicobacter pylori bakterija. Tačiau įdomu tai, kad dauguma žmonių, užsikrėtusių šiuo patogenu, per savo gyvenimą nesusirgo pepsine opa. Kitas aspektas yra tai, kad 20% pacientų, sergančių opalige, nėra užsikrėtę Helicobacter pylori. Aukščiau pateikti duomenys gali reikšti, kad pepsinės opos ligos atsiradimui įtakos turi ir kiti veiksniai, išskyrus bakterinę infekciją – anot jau minėto F.G. Aleksandra ir kiti žmonės, susiję su psichosomatika, psichologiniais sutrikimais gali būti laikomi tokiais veiksniais.

Kalbant apie likusias ligas, įtrauktas į Čikagos septynetą, kartais galima pastebėti gana tiesioginį psichologinių aspektų ryšį su jų eiga. Pavyzdžiui, pacientams, sergantiems astma, gali pasireikšti šios ligos priepuoliai, kurie, be kita ko, gali pasireikšti reikšmingas dusulys. Tokius priepuolius gali sukelti paciento infekcija ar užteršto oro įkvėpimas, bet gali atsirasti ir dėl didelio streso. Psichosomatikos teigimu, dusulio priepuolius astmatikams gali sukelti neišspręstos vaikystės problemos, susijusios su santykiais su mama, ir iš šios perspektyvos šie priepuoliai prilygtų nuslopintam verksmui.

Panašiai yra ir arterinės hipertenzijos atveju – juk patyrus stiprias emocijas gali smarkiai padidėti kraujospūdis. Arterinė hipertenzija dažniausiai yra idiopatinė liga, t. y. liga, kurios tiesioginė, vienintelė priežastis negali būti nustatyta. Didelę reikšmę šios problemos vystymuisi turi paveldima šeimos našta (padidėja hipertenzijos rizika žmonėms, kurių artimieji serga šia liga), tačiau neabejotinai turi įtakos ir kiti veiksniai – tarp jų potencialiai svarbūs psichologiniai aspektai.

Atopinį dermatitą taip pat gana lengva priskirti prie septynių dažniausiai pasitaikančių psichosomatinių ligų. Odos pakitimai (pvz., egzema ir didelis odos sausumas), paprastai kartu su stipriu niežuliu, gali atsirasti pacientui patyrus stresą sukeliančių įvykių. Savo ruožtu tuo atvejuuždegiminių žarnyno ligų (pvz., opinio kolito) patogenezė iki šiol nėra aiški. Įtariama, kad jų atsiradimui įtakos gali turėti imuninės sistemos sutrikimai, o tokie sutrikimai gali atsirasti dėl stiprių stresorių poveikio.

Atsižvelgimas į psichikos įtaką somatinių ligų vystymuisi yra toks svarbus, kad būtų galima vadovautis sprendimu dėl jo problemos gydymo metodų, kurie tiktų konkrečiam pacientui. Esant situacijai, kai už ligos atsiradimą buvo atsakingos psichologinės problemos, jų sprendimas galėtų palengvinti šių ligų eigą. Paciento patiriamą stresą būtų galima sumažinti, pavyzdžiui, taikant atsipalaidavimo pratimus, bet ir pasitelkus psichoterapeuto pagalbą.

Reikia pabrėžti, kad psichikos sveikatos specialistų pagalba neturėtų prilygti nustojimui lankytis pas gydytoją, kuris anksčiau gydė pacientą tam tikrą ligą. Poveikis psichikai turėtų atlikti pagalbinį vaidmenį – nepaisymas, pavyzdžiui, anksčiau išrašytų vaistų, gali pabloginti paciento būklę.

Kategorija:

Psichologija