Vėžiui gydyti naudojamos tikslinės terapijos susideda iš pataikymo į konkrečią kulką – vaistą, prieš blogai funkcionuojančias ląsteles (vėžines ląsteles), tausojant sveikus audinius. Medicina deda daug vilčių dėl tikslinės vėžio terapijos.

Molekulinė terapijayra didelė vėžio gydymo pažanga. Paprasčiausiai darant prielaidą, kadvėžio ligareiškia, kad organizmas praranda ląstelėje vykstančių medžiagų apykaitos procesų kontrolę, kiekvienas reakcijų grandinės elementas, atsakingas už šią nenormalią ląstelės savybę, gali tapti Šiuolaikinės onkologinės terapijos tikslas. Svarbiausios dvi šiuo metu vartojamų vaistų nuo vėžio grupės yramonokloniniai antikūnaiir mažos molekulės tirozino kinazės inhibitoriai.

Vėžio gydymas: monokloniniai antikūnai

Daugumos vėžio ląstelių paviršiuje buvo aptikti būdingi išsikišimai arba receptoriai, kurių dėka jos bendrauja su aplinka. Jie gali pritvirtinti tam tikras daleles (pvz., augimo faktorių), perkelti chemines medžiagas ir informaciją (pvz., apie dalijimąsi) į ląstelę ir išsiųsti jas (pvz., prašydami maisto). Šios žinios leido suprojektuoti monokloninius kūnus taip, kad jie blokuotų vėžinių ląstelių receptorių darbą, todėl jie negalėtų funkcionuoti.

Vėžio gydymas: dvigubas ginklavimas

Kita idėja buvo apginkluoti šią dalelę kokiu nors mirtinu ginklu. Viena iš galimybių – prie tokio antikūno prijungti radioaktyvųjį izotopą. Pavyzdžiui, vaiste, vadinamame ibritumomabo tiuksetanu, kuris veiksmingas gydant limfomą, antikūnas yra susietas su itrio izotopu. Kai izotopas patenka į naviką, jis ne tik naikina ląstelę, prie kurios prisitvirtino antikūnas, bet ir kitas toje vietoje esančias ląsteles. Poveikis yra didesnis nei paties antikūno atveju, nes jis veikia paviršių ir spinduliuotė laisvai prasiskverbia į naviką. Antikūnas taip pat gali būti ginkluotas kitu izotopu arba bakteriniu toksinu. Pastarojo principas – toksinas, prisirišęs prie antigeno, gali sunaikinti antigeną nešančią ląstelę. Tai vyksta nepažeidžiant sveikų organizmo ląstelių. Monokloninius antikūnus taip pat galima derinti su vaistais. Tai išlaiko vaistąpristatomas tiesiai į pažeistą naviką. Todėl jo vartojama mažiau, o šalutinis poveikis yra ribotas, o tai svarbu chemoterapijos atveju.

Svarbu

  • Tarp daugelio receptorių, kurie atsidūrė tyrėjų dėmesio centre, epidermio augimo faktoriaus receptorių šeima yra viena iš geriausiai žinomų. Vienas iš taikinių, kuriuos mokslininkai nusitaikė į ginklus, yra vadinamasis HER 2, kuris yra atsakingas už tinkamą ląstelių augimą ir dalijimąsi. Tačiau kartais genas, kontroliuojantis šio faktoriaus gamybą, padaugėja per daug. Dėl to jo yra per daug ir atsiranda neteisingų skirstymo ciklas. Būtent tada išsivysto vėžys.. Perteklinė HER 2 gamyba, be kita ko, sukelia agresyvią krūties vėžio formą (25-30 % visų krūties vėžio atvejų pasižymi dideliu šio faktoriaus aktyvumu). Šiuo atveju vaistas yra trastuzumabas, kuris jungiasi prie receptorių ir jį blokuoja, slopindamas augimą ir aktyvindamas paties organizmo apsaugą. Pooperaciniame krūties vėžio gydyme šis specifiškumas stabdo ligos pasikartojimą itin dideliu efektyvumu onkologijoje – 50 proc. ir sumažina mirties riziką 33 proc.
  • Technologijos kūrėjai už tokių antikūnų gavimo technologiją gavo Nobelio premiją 1984 m.

    • Vėžio gydymas: tirozino kinazės

    Antroji vėžio ląstelių veiklą blokuojančių vaistų grupė – tai preparatai, veikiantys tarpląstelinį receptorių domeną, slopinantys giminingų tirozino kinazių aktyvumą blokuodami ATP fosfato surišimo vietas aktyvuojant masinį mitogeninį signalizavimą. Tirozinkinazių, susijusių su receptoriumi, aktyvumas yra būtinas tinkamam jo funkcionavimui, įskaitant b altymų, dalyvaujančių signalizacijoje (pvz., stimuliuojant receptorių), aktyvavimą ląstelės viduje. ATP surišimo vietų blokavimas neleidžia perduoti signalo. Žmogaus kūne buvo nustatyta ir aprašyta apie 100 tirozino kinazės b altymų, kurie yra potencialus tikslinės terapijos taškas. Šios grupės vaistų poveikis ypač efektyvus, jei tirozino kinazės aktyvacija yra dominuojantis reiškinys navikoje (pvz., dėl jį koduojančio geno aktyvuojančios mutacijos). Daugelis šios grupės vaistų turi afinitetą kelioms tirozino kinazėms. Pirmasis šios grupės vaistas, patvirtintas onkologijoje, buvo imatinibas – mažos molekulės tirozino kinazės inhibitorius, randamas lėtinės mieloidinės leukemijos ląstelėse. Jis slopina kelių kinazių, atsakingų už įvairių piktybinių navikų vystymąsi, aktyvumą, daugiausia sergant lėtine mieloidine leukemija, bet taip pat ir virškinimo trakto stromos navikais (VTSN). Narkotikai nuo totaip pat grupės yra gefinitibas ir erlotinibas. Pirmasis 2003 m. buvo užregistruotas Japonijoje, Australijoje ir JAV, skirtas chemoterapijai atspariam nesmulkialąsteliniam plaučių vėžiui gydyti.

    Spaudos medžiagos

    Kategorija:

    Onkologija