Antibranduolinių antikūnų (ANA) testas naudojamas kaip pagrindinis tyrimas, siekiant įvertinti paciento būklę dėl autoimuninių jungiamojo audinio sutrikimų. Tai yra sutrikimai, pažeidžiantys daugelį viso kūno audinių ir organų. Ką rodo testo rezultatai? Kas yra ANA? Kokias ligas galima nustatyti atliekant ANA testą?

Turinys:

  1. ANA testas – kas yra antinukleariniai antikūnai?
  2. ANA testas – naudokite diagnostikoje
  3. ANA testas – ANA buvimas sveikų žmonių kraujyje
  4. ANA testas – koks pavadinimas?
  5. ANA testas – kada reikia atlikti ANA testą?

SantrumpaANAkilusi iš angliško pavadinimo anti-nuclear antibodies, kuris lenkiškai verčiamas kaip "priešbranduoliniai antikūnai". Šios molekulės priklauso b altymams, vadinamiems autoantikūnais, t. y. tiems, kurie atakuoja jas gaminantį organizmą.

ANA testas – kas yra antinukleariniai antikūnai?

Žmogaus kūnas turi daug gynybos mechanizmų nuo patogenų. Vienas iš jų – humoralinis imunitetas. Jis pagrįstas apsauginių antikūnų gamyba. Sveikų žmonių imuninė sistema gamina antikūnus prieš svetimus antigenus.

Tačiau kartais būna situacijų, kai gaminasi autoantigenai, nukreipti prieš mūsų pačių organizmo b altymus. Šis procesas yra būtinas autoimuninių ligų atsiradimui.

Antibranduoliniai antikūnai atakuoja b altymus ir kitas molekules, sudarančias branduolį.

Yra daug skirtingų ANA tipų. Šių antikūnų skilimas pagrįstas branduolinių komponentų, prieš kuriuos nukreiptos šios molekulės, tipais. Priklausomai nuo tipo, ANA gali jungtis ir prie atskirų b altymų, ir su kompleksiniais kompleksais.

Pavyzdžiui, yra antikūnų prieš branduolinius kanalus ir histonus, t. y. molekules, ant kurių suvyniota DNR.

Galima atskirti atakuojančią ANA:

  • DNR
  • istorija
  • ribonukleoproteinai
  • Branduolinė RNR
  • nehistoniniai b altymai

Visi šie komponentai būdingi ląstelės branduoliui.

ANA yra kraujyje sergant įvairiomis ligomis. Tai apima autoimuninius sutrikimus, vėžį ir kai kurias infekcijas. Tai leidžiaantinuklearinių antikūnų naudojimas diagnozuojant tam tikras ligas.

ANA testas – naudokite diagnostikoje

ANA testas naudojamas antinukleariniams autoantikūnams paciento kraujyje nustatyti. Šis testas svarbus diagnozuojant tokias ligas kaip:

  • sisteminė raudonoji vilkligė
  • Sjögreno grupė
  • sklerodermija
  • polimiozitas
  • dermatomiozitas
  • autoimuninis hepatitas
  • Vaistų reakcijos sukeltas slinkimas

Teigiamas ANA tyrimo rezultatas yra diagnostinis tik tuo atveju, jei yra jį patvirtinančių klinikinių požymių. Antinuklearinių antikūnų tyrimas taip pat gali būti naudingas stebint ligos progresavimą.

Tipiški testai, naudojami ANA aptikti ir įvertinti:

  • netiesioginė imunofluorescencija
  • ELISA fermento imunosorbento testas

Netiesioginės imunofluorescencijos metodas

Netiesioginė imunofluorescencija yra vienas iš plačiausiai naudojamų ANA buvimo tyrimų. Paprastai šiame tyrime naudojamos Hep-2 ląstelės. Jie tepami plonu sluoksniu ant mikroskopo stiklelių. Tada ant jų uždedamas iš paciento surinktas serumas ir inkubuojamas su Hep-2 ląstelėmis.

Jei paimtame mėginyje yra ANA, jie aptinkami pasibaigus inkubaciniam laikotarpiui tokia forma, kuri yra susijusi su ląstelės branduolyje esančiais antigenais. Tai galima pamatyti pridedant fluorescencinę etiketę, kuri jungiasi su antikūnais.

Tam dažniausiai naudojamas fluoresceinas arba rodopsino B izotiocianatas (FITC) arba rodopsinas B. Molekulė fluorescuoja, kai ją pasiekia tam tikro bangos ilgio šviesos pluoštas. Fluorescencijai stebėti ir įvertinti naudojamas mikroskopas.

Gali būti stebimi skirtingi fluorescencijos modeliai, priklausomai nuo antikūnų, esančių žmogaus serume, tipo ir antigeno lokalizacijos HEp-2 ląstelėse. Jų analizė leidžia nustatyti mėginyje esančių antikūnų tipus.

Antikūnų lygis nustatomas atliekant serijinius kraujo serumo skiedimus. ANA testas laikomas teigiamu, jei fluorescencija stebima, kai titras yra 1:40/1:80. Tačiau rezultatas, didesnis nei 1:160, turi didelę diagnostinę reikšmę.

Su fermentais susijęs imunosorbentinis tyrimas (ELISA)

Fermentinis imunologinis tyrimas (ELISA) naudoja mikrotitravimo plokšteles, į kurias dedami antigenai ANA aptikti. Kiekvienas plokštelės šulinys yra padengtas vienu arba keliais antigenais. Tai skirta specifiniams antikūnams aptikti.

Kraujo serumas inkubuojamasplokščių šulinėlius ir išskalauti iš jų. Jei mėginyje buvo antinuklearinių antikūnų, po plovimo jie liks prijungti prie atitinkamų antigenų mikrotitravimo plokštelėje.

Kitame bandymo etape į plokštelės duobutę pridedamas antrasis su fermentu surištas antikūnas. Dėl fermentinės reakcijos pasikeičia tirpalo spalva.

Spalvų skirtumas yra proporcingas su antigenu surišto antikūno kiekiui plokštelės duobutėje. Gauto tirpalo spalvą galima įvertinti spektrofotometriniu metodu, t.y. išmatuojant per tirpalą sklindančio šviesos pluošto intensyvumą

ANA testas – ANA buvimas sveikų žmonių kraujyje

Apskaičiuota, kad 5 % žmonių kraujyje yra antibranduolinių antikūnų, kurių koncentracija laikoma diagnostiškai reikšminga, neatsižvelgiant į ligos buvimą.

Su amžiumi didėjant ANA dažniui, net 10–37 % sveikų vyresnių nei 65 metų žmonių ANA yra teigiami. Tokie atvejai dažniau pasitaiko moterims nei vyrams.

ANA testas – koks pavadinimas?

Būdinga ANA testo reikšmė yra titras. Tai rodo serumo praskiedimo laipsnį, kai antinukleariniai antikūnai tampa neaptinkami. Kuo didesnė ANA koncentracija kraujyje, tuo didesnis titras rodomas tyrimo rezultatuose.

Jei titras didesnis nei 1:160, patartina atlikti antinuklearinių antikūnų specifiškumo testą. Šie papildomi tyrimai turėtų būti atliekami kartu su paciento klinikinės istorijos analize ir fizine apžiūra. Šių veiksmų tikslas – diagnozuoti arba atmesti autoimuninius sutrikimus.

Tačiau reikia pažymėti, kad toks rezultatas pasireiškia 5% pacientų, nepriklausomai nuo ligos būklės. Tyrimo rezultatas yra diagnostinis tik tada, kai yra kitų ligos simptomų.

Neigiamas ANA tyrimo rezultatas rodo, kad pacientas greičiausiai neserga vilklige ar kita autoimunine liga.

ANA testas – kada reikia atlikti ANA testą?

ANA testas užsakomas, kai paciento simptomai rodo sisteminį autoimuninį sutrikimą. Jie gali būti labai neaiškūs ir nekonkretūs, taip pat laikui bėgant keistis.

Simptomų pavyzdžiai:

  • Žemas karščiavimas
  • Nuolatinis nuovargis
  • Į artritą panašus skausmas
  • Raudonas bėrimas
  • Odos jautrumas šviesai
  • Plaukų slinkimas
  • Raumenų skausmas
  • Rankų ar kojų tirpimas ar dilgčiojimas
  • Organų ir audinių (inkstų, plaučių, širdies, širdies gleivinės, centrinės nervų sistemos) uždegimasnervas arba kraujagyslės)
Apie autoriųSara Janowska, farmacijos magistrėLiublino medicinos universiteto ir Biotechnologijos instituto Balstogėje farmacijos ir biomedicinos mokslų srities tarpdalykinių doktorantūros studijų doktorantė, Liublino medicinos universiteto farmacijos studijų absolventė, kurios specializacija yra augalų medicina. Magistro laipsnį įgijo apsigynusi farmacinės botanikos krypties baigiamąjį darbą apie dvidešimties rūšių samanų ekstraktų antioksidacines savybes. Šiuo metu savo moksliniame darbe jis užsiima naujų priešvėžinių medžiagų sinteze ir jų savybių vėžinių ląstelių linijose tyrimu. Dvejus metus ji dirbo farmacijos meistre atviroje vaistinėje.

Skaityti daugiau iš šio autoriaus

Kategorija:

Tyrimai