- Neveikianti šeima – apibrėžimas
- Neveikianti šeima – funkcijos
- Disfunkcinis elgesys šeimoje
- Kada sutrikusi šeima tampa patologine?
Sąvokos „neveikianti šeima“ ir „patologinė šeima“ dažnai vartojamos pakaitomis. Tačiau abi šios sąvokos turi skirtingą apibrėžimų diapazoną: kiekvieną patologinę šeimą galima vadinti disfunkcine, bet ne kiekviena disfunkcine šeima yra patologinė. Patikrinkite, kuo skiriasi disfunkcija ir patologija šeimoje.
Odisfunkcinė šeimasakome, kai jos narių santykiai visam laikui sutrikę ir turi įtakos tiek tėvų, tiek vaikų psichinei ir fizinei savijautai. Viena iš disfunkcijos rūšių yrapatologija– ji vartojama apibūdinti sunkiausioms smurto šeimoje formoms, tokioms kaip fizinis smurtas, seksualinė prievarta, alkoholizmas, narkomanija. Ar tam tikra šeima gali būti laikoma patologine, lemia jos veikimo sutrikimų mastas.
Neveikianti šeima – apibrėžimas
Neveikianti šeima nepatenkina savo narių emocinių poreikių, nesuteikia saugumo ir tinkamų sąlygų tinkamam vaikų vystymuisi ir augimui. Kitaip tariant – neatlieka svarbių funkcijų pačių šeimos narių ir visos visuomenės psichinės sveikatos požiūriu.
Sutrikimų š altinis tokioje šeimoje yra santykių tarp tėvų sutrikimai, taip pat neteisingas jų santykis su savo „aš“ (tai galioja visam asmenybės sutrikimų spektrui – nuo psichikos ligų ir priklausomybių, emocinis nebrandumas, pernelyg didelės ambicijos ir pan.). Pagal šeimos, kaip sistemos, sampratą, kai vienas iš jos elementų (motina, tėvas ar jų santykiai) yra disfunkcinis, pasekmės paliečia visus jos narius. Pavyzdžiui, tėvo alkoholizmas neigiamai veikia santykius su mama, o tai savo ruožtu griauna vaiko saugumo jausmą ir sukelia ilgalaikį stresą. Dėl to mažas žmogus neįgyja tinkamų funkcionavimo šeimoje ir visuomenėje modelių, jį kankina nuolatinis grėsmės jausmas, jaučiasi nepilnavertis, bijo užmegzti gilesnius santykius su aplinkiniais. Tai būdingi DDD sindromo simptomai – suaugęs vaikas iš disfunkcinės šeimos.
SvarbuNeveikianti šeima – funkcijos
Būdingi neveikiančios šeimos bruožai yra šie:
- „šeimos paslapties“ egzistavimas – gėdinga problema, kurią mama ir tėtis bet kokia kaina nori nuslėpti, ir šiuo tikslu įspėja savo vaikus niekam to nesakyti; vaikai, dažnai jausdami gėdą, retai praneša, kad jų artimiausioje aplinkoje kažkas negerai;
- nusistovėjusių vaidmenų ir elgesio modelių trūkumas – jei nėra tinkamos priežiūrostėvų vaidmenį, motina dažnai perima tėvo vaidmenį, vyresni broliai ir seserys atlieka tėvų vaidmenį jaunesniojo atžvilgiu;
- trūksta tikro bendravimo tarp šeimos narių – abipusiai kontaktai yra kupini agresijos ir priešiškumo arba yra paviršutiniški ir reiškia tylų sutikimą konfliktui;
- šeima nesudaro sąlygų savo nariams vystytis, nėra vietos individualumui, atsisakoma savo poreikių, siekiant išlaikyti esamą situaciją ir išlaikyti šeimos paslaptį;
- nėra intymumo ir skirtingų požiūrių bei nuomonių priėmimo;
- nėra leidimo parodyti savo jausmus ar silpnybes, nariai priversti apsimesti, kad viskas gerai.
Disfunkcinis elgesys šeimoje
Disfunkcinis elgesys skiriasi savo sunkumu ir kenksmingumu. Tačiau galima daryti išvadą, kad jei vienas iš jų šeimoje pasitaiko nuolat ar dažnai, turime reikalą su neveikiančia šeima. Dažniausios yra:
- tėvo ar motinos alkoholizmas, narkomanija ar kita priklausomybė;
- smurtas šeimoje, įskaitant fizinį, psichinį, seksualinį ir ekonominį smurtą (tiek prieš partnerį, tiek prieš vaikus);
- per dideli motinos ir (arba) tėvo reikalavimai savo vaikams ir su tuo susijęs per didelis griežtumas bei pakantumo stoka;
- emocinė tėvų prievarta (vaikų šantažavimas, panaudojimas konflikte su partneriu, verčiamas stoti į vieną pusę);
- emocinis tėvų š altumas ir nesidomėjimas vaikų poreikiais;
- per didelė kontrolė ir apsauga;
- atskleidžiant vaikui žalingą elgesį, pvz., vagystę, priklausomybę nuo narkotikų, paleistuvystę.
Kada sutrikusi šeima tampa patologine?
Iš aukščiau išvardintų netinkamo elgesio šeimoje atvejų rimčiausias yra alkoholizmas, narkomanija, smurtas šeimoje ir vaiko įtraukimas arba verčiamas stebėti smurto ar ištvirkavimo veiksmus. Jie taip pat gali būti laikomi patologinės šeimos veiksniais. Tai reiškia, kad kiekvieną patologinę šeimą galima vadinti disfunkcine, tačiau ne kiekviena disfunkcine šeima yra paveikta patologijos problemos. Pavyzdžiui, tokioje situacijoje, kai tėvai padaro savo vaikus savo pačių konflikto įkaitais, įtraukia į ginčą, o kartu ir per daug kontroliuoja – tokią šeimą galima laikyti nefunkcine, bet ne patologine. Verta prisiminti, kad ribos tarp šių dviejų sąvokų nėra ryškios ir bet kurią akimirką disfunkcija gali virsti patologija