Stokholmo sindromas – tai mechanizmas, kuris kartais iškyla aukos ir budelio santykiuose, kartais pagrobtas ir įkalintas žmogus jaučia teigiamas emocijas smurtautojo atžvilgiu, yra supratingas ir netgi jį gina. Stokholmo sindromas taip pat apibrėžiamas kaip patologiniai santykiai šeimose, santykiai, vadinamieji toksiškas, kai nukentėjusioji (dominuojanti) šalis bet kokia kaina bando pateisinti žalingos (dominuojančios) šalies elgesį.

Stokholmo sindromas – kas tai?

Stokholmo sindromasyra gynybinė reakcija, specifinis išgyvenimo mechanizmas. Psichologija tai paaiškina taip, kad žmogus turi tokį stiprų instinktą išsaugoti savo gyvybę, kad gali prisitaikyti net prie blogiausių sąlygų ir išmokti jose funkcionuoti.

Stokholmo sindromaskraštutiniu požiūriu paveikia pagrobtus ir įkalintus žmones, įkaitus, karo belaisvius, seksualiai išnaudotus asmenis, sektos narius, bet gali išsivystyti ir meilės santykiuose ( Stokholmo sindromas santykiuose yra vadinamoji savininkiška meilė, ir netgi boso ir pavaldinio santykiuose (mobingas).

Asmuo, kuris yra silpnesnė šių santykių pusė, dėl šio mechanizmo jaučiasi saugesnis – o saugumas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių – bet ir patogiau, nes jam nereikia kovoti ar susidurti su toksišku partneris.

Stokholmo sindromasyra reakcija į stiprų stresą ir tam tikru mastu gali tapti aukos apsauginiu šarvu.

Kodėl „Stokholmo sindromas“?

Pavadinimas „ Stokholmo sindromas “ kilęs iš 1973 m. įvykių, kai du vyrai apiplėšė banką Stokholme. Atvykus policijai, nusik altėliai paėmė įkaitais: tris moteris ir vyrą ir laikė juos šešias dienas.

Po kiek laiko trukusių derybų gelbėtojai atėjo į banką ir – sunkiai, nes įkaitai susidarė įspūdis, kad jie nenori išeiti į laisvę – išlaisvino žmones. Vėliau paaiškėjo, kad perTardymo įkaitai gynė užpuolikus ir dėl visko k altino policiją.

Po kurio laiko net vienas iš įkaitų susižadėjo su jos kankintoju, o sulaikytas vyras įsteigė fondą, renkantį pinigus vagims advokatams. Tuomet šiuose renginiuose dalyvavęs švedų kriminologas ir psichologas Nilsas Bejerotas pirmą kartą pavartojo terminą „Stokholmo sindromas“.

Kitas garsus Stokholmo sindromo pavyzdys yra Patty Hearst, amerikiečių leidėjo Williamo Randolpho Hearsto anūkės, kurią 1974 m. vasario 4 d. pagrobė simbioniečių išlaisvinimo armija, kuri išpažįsta utopines socialines koncepcijas, atvejis.

Patty prisijungė prie grupės ir dalyvavo su ja, įskaitant. banko apiplėšimo metu. Galiausiai ji buvo išsiųsta į kalėjimą, nuteista kalėti 7 metus už bendradarbiavimą su teroristais, bet galiausiai bausmė sumažinta iki dvejų metų.

Taip pat įdomus atvejis Natascha Kampusch, kurią pagrobė Wolfgangas Priklopilis, kai jai buvo 10 metų, ir buvo jo mušama bei žeminama kitus 8 metus. 2006 m. jai pagaliau pavyko pabėgti, bet vėliau pasakė, kad nori užmegzti teigiamus santykius su savo budeliu, nes jis buvo vienintelis žmogus, kurį ji visą tą laiką matė.

Kai kurių psichologų nuomone, Natascha Kampusch atvejis nėra visiškai Stokholmo sindromo pavyzdys, jau vien dėl to, kad pastarojo atveju auka negali pabėgti, be to, Natašos pagrobimo metu ji buvo vaikas ir vaikai tiesiog turi būti su kuo nors susiję – ji neturėjo nieko kito.

Kaip atpažinti Stokholmo sindromą?

Asmeniui, įtariamam Stokholmo sindromu, pasireiškia keli būdingi simptomai, kurie išsivysto tam tikromis sąlygomis:

  • neatrodo, kad ji būtų įskaudinta – taip gali nutikti, pavyzdžiui, esant (toksiškiems) meilės santykiams, kai vienas žmogus yra apgaudinėjamas, kažkaip skriaudžiamas ar žeminamas. - net kai artimieji atkreipia jos dėmesį, tai jos nepasiekia
  • neįvertina savo žalos – pvz., darbuotojas, priverstas dirbti viršvalandžius, su tuo sutinka, šią situaciją aiškina kaip laikiną, nemato, kad tai klasikinis mobingas
  • aiškina, pateisina kankintoją – „nusipelniau“, „turėjau sunkią dieną“, „sunki vaikystė“
  • dalijasi kankintojo nuomone – geras pavyzdys yra sekta, kurios nariai su guru elgiasi kaip su dievu, tiki kiekvienu jo žodžiu, yra manipuliuojami
  • stoja k altininko pusėn – pvz., įkalintas asmuo apsunkina policijos / gelbėtojų veiksmus, kad jį išlaisvintųsantykiai – engiamas asmuo gina savo partnerį, kai šeima net bando apie jį pranešti policijai
  • negali pabėgti ar kitaip išsivaduoti iš sunkios padėties
  • turi teigiamų jausmų savo skriaudikui – žmona myli savo vyrą, kuris ją muša
  • , kita vertus, turi neigiamų jausmų žmonėms, bandantiems ją išgelbėti

Žinoma, nėra taip, kad kiekvienas žmogus, kuris kokioje nors situacijoje atsiduria dominuojamoje padėtyje, kitaip tariant tampa auka, susirgs Stokholmo sindromu. Kai kurie mieliau miršta, nei darys ką nors prieš save. Tai sudėtingas klausimas ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant nuo asmens psichinių ir emocinių polinkių, nesvarbu, ar su juo, pavyzdžiui, vaikystėje buvo netinkamai elgiamasi, jis buvo mušamas, žeminamas ir pan.

Stokholmo sindromo simptomai išsivysto tam tikromis sąlygomis, tai yra:

  • turi būti situacija, kai žmogus pastebėtų, kad jo išgyvenimas priklauso nuo konkretaus žmogaus
  • yra pavergtas, pažemintas, nekontroliuoja savo gyvenimo, nemato galimybės išeiti iš šios situacijos, pvz., nutraukti santykius, arba kraštutiniu atveju (pagrobimas, įkalinimas) - pabėgti
  • pastebi ir net perdeda kai kuriuos teigiamus dominuojančio asmens bruožus, tai gali būti maži malonumai – kavos ruošimas, cigaretės patiekimas

Stokholmo sindromas - terapija

Kokios galimybės išsigelbėti Stokholmo sindromu sergančiam žmogui? Išskyrus ekstremalias situacijas, tokias kaip įkalinimas ar pagrobimas, kai būtinas policijos įsikišimas, likusiais aukščiau aprašytais atvejais, kad auka išsivaduotų nuo kažkieno toksinės įtakos, artimųjų pagalba yra nepakeičiama.

Draugai ir šeimos nariai, kurie kantriai palaiko auką, nesibaimindami dėl to, kad juos dažnai atstumia ir neigia, tam tikru momentu gali padėti jai pamatyti savo akis. Jie turėtų nuolat stengtis įvertinti neigiamą toksiškų santykių įtaką jai ir visomis įmanomomis priemonėmis stengtis ją atsipalaiduoti. Bet – tai labai sunku, nes kartais tai gali būti neproduktyvi. Juk auka gina kankintoją ir gali pradėti vengti kontakto su artimaisiais.

Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad dominuojantis asmuo gali panaudoti įvairias, protingas gudrybes, pavyzdžiui, šantažą: „jei paliksi mane, nusižudysiu vaikų akivaizdoje“.

Vienas iš artimųjų pagalbos būdų – nurodyti kitus, alternatyvius veiksmų būdus, nes auka dažnai renkasi vieną sprendimą.

Taip pat galite pabandyti priversti aukąRekomenduojamo (ir informuoto apie aplinkybes) psichologo konsultacija dėl visai kitos problemos (nes į šį konkretų jis neis savo noru)

Stokholmo sindromą turinčiam žmogui, kuris pagaliau suvokia, kad jam reikia pagalbos, tikrai reikės ne tik artimųjų, bet ir psichologo bei psichiatro paramos.

Kategorija:

Psichiatrija